Vežant krovinius keliais ir transportavimo metu įvykus žalai, norint tinkamai įgyvendinti krovinio savininko teisę į nuostolių atlyginimą atsiranda pagrįstas pagrindas vertinti esminius skirtumus reiškiant reklamacijas (pranešimas) ir reikalavimus (pretenzijas) dėl padarytos žalos. Materialiai ir procesiškai tai skirtingi veiksmai, kurie svarbūs kiekvienu atveju, kai patyrus žalą ar nuostolius vežant krovinius pagal CMR konvencijos nuostatas norima šių nuostolių kompensaciją teisėtai gauti iš atsakingo asmens. Pabrėžtina, jog nors panašus procedūrų aiškinimas taip pat taikytinas ir nacionalinėse teisės doktrinose visoje kontinentinėje Europoje, tačiau šiame straipsnyje trumpai aptarsime ir vertinsime tik tarptautinių vežimų srityje teikiamus pranešimus ir pretenzijas dėl žalos, joms keliamus formalius reikalavimus ir teisines pasėkmes.
Taigi, kaip ir minėta, pagal CMR konvencijos nuostatas įvykus žalai būtina skirti atskirus procesinius veiksmus, įgyvendinant savo teisę į nuostolių atlyginimą, teikiant:
Reklamacija arba pranešimas apie žalą pagal CMR konvenciją
Vadovaujantis suformuota Lietuvos teismų praktika, numatoma, jog “CMR konvencijos 30 straipsnyje nurodytos reklamacijos (pretenzijos) yra bendro pobūdžio pranešimas vežėjui apie trūkumus. Tokios pretenzijos (reklamacijos) gali būti įrašomos į važtaraštį arba atskirai išsiųstos paštu, faksu ar telegrafu.“ (Civilinė byla Nr. 2A-142-640/2015)
Reklamacijos teikimo poreikis aiškinamas CMR Konvencijos 30 straipsnio 1 dalimi, kuri nustato, kad “jeigu gavėjas priima prekių siuntą be tinkamo jų būklės patikrinimo drauge su vežėju, arba nepateikia jam reklamacijų, apibūdinančių praradimą ar žalą, ne vėliau kaip krovinio priėmimo metu, jei praradimas ar žala akivaizdūs, ir ne vėliau kaip per 7 dienas nuo pristatymo dienos, jei žala ar praradimas nėra akivaizdūs, tai laikoma, kad gavėjas priėmė prekių siuntą tokios būklės, kuri nurodyta važtaraštyje.“ Pabrėžtina, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau LAT) teisėjų Senato 2001-06-15 nutarimo Nr.31, 42 dalis nurodo, kad jei “gavus krovinį jo defektai (trūkumai) yra akivaizdūs (matomi ir be išpakavimo) vežėjui (arba vežėjo vairuotojui) turi būti nedelsiant (žodžiu arba raštu) pateikta reklamacija. Tačiau reklamacijų poreikis atsiranda ne tik pabrėžiant žalos atsiradimo ir fiksavimo faktą, bet ir vadovaujantis CMR konvencijos 30 straipsnio 5 dalį, kuri numato, jog šalių bendradarbiavimo pareigą sprendžiant situaciją.“
Bandant detaliau atskleisti reklamacijos sąvoką būtina vadovaujantis minėtu LAT Senato nutarimu, kuriuo numatoma, jog “CMR Konvencijos 30 straipsnio 1 dalies prasme reklamacija – bendro pobūdžio pranešimas vežėjui apie atvežto krovinio defektus. Reklamacijos tikslas – suteikti vežėjui informaciją apie akivaizdžius trūkumus, kad vežėjas galėtų tuoj pat imtis neatidėliotinų veiksmų žalos dydžiui, jos pobūdžiui ir susidarymo mechanizmui nustatyti. Kaip buvo nustatyta byloje, gavėjas, priimdamas krovinį, atliko krovinio būklės ekspertizę ir ja vadovaudamasis atsisakė priimti sugadintą krovinio dalį, pažymėdamas tai važtaraštyje. Tokie gavėjo veiksmai leidžia daryti išvadą, jog vežėjas buvo tinkamai informuotas dėl krovinio sugadinimo, kaip to reikalauja CMR konvencija“. Taip pat, teismų praktikoje, taikant 1956 metų Ženevos Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (CMR) normas, apžvalgos XIV skyriuje ,,Reklamacijos, pretenzijos ir ieškiniai“ yra nurodyta, kad ,,Reklamacija, padaryta CMR važtaraštyje turi įrodymo galią, nes jei nėra pažymėta važtaraštyje apie prekių būklę jų gavimo metu, laikoma, kad prekės gautos tinkamos kokybės“. Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2007-06-22 dienos nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-269-2007 konstatavo, kad CMR konvencijos prasme vežėjo atsakomybė už krovinį pasibaigia, kai CMR važtaraštį pasirašo gavėjas (taip patvirtindamas apie krovinio pristatymą), kuris tampa atsakingas už krovinio likimą.
Pabrėžtina, jog LAT senato nutarimu taip pat buvo apibrėžtas ir teikiamų reklamacijų pateikimo forma, nustatant, jog “teismai taikydami CMR Konvencijos 30 straipsnio 1 dalimi, netinkamai jį aiškino, konstatuodami, jog pretenzijos (reklamacijos) turi būti pareiškiamos raštu. CMR Konvencijos 30 straipsnio 1 dalis numato, jog pretenzijos vežėjui dėl krovinio būklės privalo būti pareiškiamos raštu tik tuo atveju, jeigu krovinio praradimas ar sugadinimas nėra akivaizdūs. Gavėjo reklamacijai, reiškiamai dėl akivaizdžių trūkumų, nėra nustatyta privaloma rašytinė forma, todėl tokia reklamacija vežėjui gali būti pareiškiama tiek raštu, tiek žodžiu, tiek bet kokia kita forma (taip pat ir padarant žymą važtaraštyje). Tai, ar reklamacija vežėjui pareikšta tinkamai, kiekvienu atveju turi būti vertinama atsižvelgiant į reklamacijos tikslą bei konkrečias bylos aplinkybes (LAT senato nutarimas Nr. 31). “
Taigi įvykus žalai savaime pabrėžtina, jog šalis turi pareigą pranešti apie žalos faktą pateikiant pranešimą. Vienoje iš bylų nustatyta, jog šalių susirašinėjimas per programą „Skype“ taip pat vertintinas kaip tinkamas šalies informavimas apie patirtus nuostolius, nurodant galimybę pareikšti net ir tolesnes pretenzijas tuo pačiu komunikaciniu būdu (Civilinė byla Nr.2A-142-640/2015). Taigi vertinant reklamacijų ir pretenzijų santykį teismų praktikoje būtina atsižvelgti į tai, kad reklamacijų teikimui paliekama formos pasirinkimo laisvė, taip net susirašinėjimas elektroninio ryšio priemonėmis (pvz. per programą „Skype“) gali būti laikomas reklamacijos pobūdžio priemone, įrodant, jog šalis buvo tinkamai informuota apie pažeidimus. Tačiau tokiu būdu nenurodant aiškiai suformuoto reikalavimo, žalos dydžio, o taip pat nepateikus dokumentų, kurių pagrindu pretenziją gavęs atsakovas galėtų daryti išvadą – tenkinti pretenziją ar ne, toks susirašinėjimas su šalimi elektroninio ryšio priemone negalėtų būti laikomas pretenzija sukeliančia tam tikras teisines procesines pasėkmes – sustabdančia ieškinio senaties terminą. Pabrėžtina, jog CMR važtaraštyje gavėjo padaryti įrašai gali būti traktuotini reklamacijos pareiškimu tiesioginiam vežėjui, įvertinus, kad krovinio gavėjas krovinio iškrovimo dieną pateikė ieškovui rašytinę reklamaciją dėl dalies krovinio sugadinimo bei tai, kad šaliai buvo tinkamai pranešta apie krovinio dalies sugadinimą. Atkreiptinas dėmesys, kad reklamacija, reiškiama CMR konvencijos 30 straipsnio pagrindu, negali būti prilyginama pretenzijai, minimai CMR konvencijos 32 straipsnio 2 dalyje, nes reklamacijos ieškinio senaties termino nestabdo, reklamacijose, reiškiamose CMR konvencijos 30 straipsnio pagrindu, skirtingai nuo pretenzijų, minimų CMR konvencijos 32 straipsnio 2 dalyje, nėra būtina nurodyti žalos dydį, reikalavimo pagrindą ir kt., o pakanka, kad būtų konstatuota, jog pristatyo krovinio būklė nėra tinkama. Todėl nei pastaba važtaraštyje dėl vežimo sąlygų pažeidimo, nei elektroninis susirašinėjimas, nelaikytini pretenzijomis CMR konvencijos 32 straipsnio 2 dalies prasme, kurios sustabdo ieškinio senaties terminą.
Pretenzija arba reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo
Pretenzija – tai dokumentas, kurio pagrindu pareiškiamas pagrįstas reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo ir ja sukuriamos tam tikros teisinės pasėkmės jos gavėjui. Kaip jau minėta, pretenzija, kaip ji pateikiama CMR konvencijos 32 straipsnio nuostatose, skirtingai nuo reklamacijų, reiškiamų CMR konvencijos 30 straipsnio pagrindu, būtina nurodyti žalos dydį, reikalavimo pagrindą ir kitą svarbią informaciją, nes šiuo dokumentu įgyvendinamos tam tikros procesinės teisės sukuriant teisines pasėkmes.
Vadovaujantis CMR konvencijos 32 straipsnio 2 dalimi, numatoma, jog “pretenzijų pateikimas raštu pristabdo senaties termino veikimą iki tos dienos, kai vežėjas raštu atmeta pretenziją ir grąžina prie jos pridėtus dokumentus. Jeigu pretenzija pripažįstama tik iš dalies, tai senaties terminas atnaujinamas tik ginčytinai pretenzijos daliai. Įrodyti pretenzijos ar atsakymo į ją gavimo faktą, taip pat dokumentų grąžinimą privalo ta pusė, kuri remiasi tuo faktu. Kitos pretenzijos, pateiktos tuo pačiu pagrindu, senaties termino nepristabdo“. Kaip numato LAT Senatas pabrėžtina, jog konvencijoje nėra imperatyvaus reikalavimo pareikšti pretenziją prieš pareiškiant ieškinį teisme dėl krovinio praradimo ar sugadinimo (išskyrus dėl nuostolių atlyginimo už pavėluotą pristatymą), bet pretenzijos pareiškimas sustabdo ieškininės senaties termino eigą iki tos dienos, kai gaunamas pretenzijos atmetimas ir grąžinami prie pretenzijos pridėti dokumentai (CMR konvencija 32 straipsnis 2 dalis).
Pretenziją, kuria sustabdoma ieškininės senaties termino eiga, raštu gali pareikšti siuntėjas ir gavėjas arba kiti turintys reikalavimo teisę asmenys vežėjui, taip pat ir vežėjas kitiems proceso dalyviams (lat senatas). Pretenzija, sustabdančia ieškininės senaties termino eigą, laikytinas ne bet koks rašytinis kreipimasis, o tik toks, kuriame aiškiai ir nedviprasmiškai nurodytas reikalavimas, žalos dydis, atsakomybės pagrindai, taip pat pridėti dokumentai, kurių pagrindu pretenziją gavęs asmuo galėtų daryti išvadą – tenkinti pretenziją arba ne (LAT senato nutarimas Nr. 31). Taigi atkreiptinas dėmesys, jog vadovaujantis Lietuvos teismų praktika, ir norint tam tikrų teisinių pasėkmių, teikiamai pretenzijai keliami tam tikri reikalavimai: “pretenzija nelaikytinas bet koks rašytinis pareiškimas, o tik toks, kuriame aiškiai nurodytas reikalavimas, žalos dydis, atsakomybės pagrindai, taip pat pridėti dokumentai, iš kurių būtų galima spręsti, ar pripažinti pretenziją. Tokie reikalavimai pretenzijai yra susiformavę tarptautinėje praktikoje“ (Civilinė byla Nr.3K-3-263/2011).
Apibendrinus būtina pabrėžti, jog pranešimų apie žalą (reklamacijų) ir reikalavimų dėl nuostolių (pretenzijų) skirtumai labai aiškūs: teiktinoms reklamacijoms paliekama jų formos pasirinkimo laisvė (nors verta apsvarstyti ir tai, jog reklamacijos teikimo faktą vistiek vėliau gali tekti įrodinėti, taigi rekomenduotina rinktis tam priimtiniausią formą), tuo tarpu pretenzijų reiškimui nustatytina būtina rašytinė forma. Tokie materialųs formos skirtumai egzistuoja tuo pagrindu, jog reikalavimu dėl patirtų nuostolių atlyginimo (pretenzija) siekiama sukurti tam tikras procesines pasėkmes – sustabdyti senaties terminą, o vadovaujantis bendra teisės teorija, teigtina, jog formos nesilaikymas atima teise remtis juridiniu faktu prieš trečiuosius asmenis, taip sudarant papildomų keblumų teisme kilus procesinių terminų praleidimo klausimui. Nepaisant to būtina pabrežti, jog reklamacija sudaro prielaidas žalos fakto nustatymui ir vežėjo kaltės prezumpcijos taikymui, tačiau pretenzijų reiškėjui vistiek paliekama universali pareiga tinkamai įrodyti nuostolio dydį. Pabrėžtina, jog įgyvendinant savo teises galima ir nereikšti reikalavimų dėl nuostolių atlyginimo (pretenzijų), o tiesiogiai savo teisę įgyvendinti ir ją ginti teisme, nes pretenzijos teikimas tai teisė, bet ne pareiga. Taipogi, verta atminti, jog pretenzijų procesinėms pasėkmėms kilti keliamos būtinos sąlygos nuostolių pagrįstumui ir jų įrodytinumui.
Straipsnį parengė: Šarūnas Gajauskas