KASKO DRAUDIMO IŠMOKA PALIKUS DOKUMENTUS PAVOGTOJE TRANSPORTO PRIEMONĖJE

Nors nuo 2018 liepos 1 d. įsigaliojo Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo pakeitimai, kurie palengvino vairuotojų pareiga turėti su savimi galiojantį vairuotojo pažymėjimą, taip pat kitus transporto priemonės dokumentus, tačiau vis dar neretas transporto priemonės valdytojas dėl paprastumo visus transporto priemonės dokumentus vežiojasi su savimi, o dažnai ir palieka transporto priemonėje. Tačiau pavogus tokį automobilį, kuriame buvo palikti transporto priemonės registracijos dokumentai ir kuris buvo draustas KASKO draudimu, daugeliu atveju iškyla papildomų problemų reikalaujant priklausančios draudimo išmokos, kai Lietuvos draudikai konstatuoja, jog dokumentų palikimas yra laikomas automatiniu draudimo sąlygų pažeidimu, kuris gali lemti draudiminės išmokos nemokėjimo pasekmės ir žymius nuostolius transporto priemonę dėl vagystės praradusiam asmeniui.

Taigi vertinant standartines KASKO draudimo sutarčių sąlygas būtina pabrėžti, jog šiuo draudimu transporto priemonės apdraudžiamos nuo visų rizikos rūšių, įskaitant vagystę. Administruodami žalos bylą Lietuvos draudikai dažnai nustatę, kad pavogtame automobilyje buvo paliktas automobilio registracijos liudijimas bei remdamasis šia aplinkybe ir vadovaudamiesi aktualiais draudimo taisyklių punktais, numatančiais galimybę (teisę) nemokėti draudimo išmokos, pasirenką šį punktą draudėjui taikyti be derybų. Pabrėžtina, jog būtina vertinti ar aktualios KASKO draudimo sutarčiai taikytinos taisyklės numato, jog:

1. atitinkamas įvykis, kai palikti dokumentai sukuria draudikui teisę nemokėti arba mažinti išmokos dydį;

ar

2. toks atvejis priskiriamas prie nedraudžiamųjų įvykių dėl kurių šalys (draudikas ir draudėjas) susitaria iš anksto. 

Antruoju atveju gynyba siekiant palankaus rezultato gali būti sunkesnė, nes pagrindiniai sutarčių principai numato sutarties šalims pareigą gerbti sutarties sąlygas ir vadovautis jomis (nors kai kurios straipsnyje aptartinos sąlygos gali būti taikomos ir tokiais atvejais), tačiau pirmasis atvejis sukuria galimybę ginčyti draudiko atsisakymo pagrindus bei tikėtis pozityvių rezultatų, siekiant draudiminės išmokos už prarastą transporto priemonę.

Pirmuoju atveju draudėjas nesutikdamas su draudiko sprendimu nemokėti draudimo išmokos turi teisę grįsti, jog draudikas pažeidė draudimo sutarties sąlygas, nes draudikas privalo atsižvelgti į draudėjo kaltę, draudimo sutarties sąlygų pažeidimo sunkumą, jo priežastinį ryšį su draudžiamuoju įvykiu ir žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydį. Be to, draudikas privalo pateikti draudėjui išsamų ir motyvuotą paaiškinimą apie tokio sprendimo priežastis. Lietuvos Respublikos teisinis reglamentavimas neįtvirtina besąlygiškos draudiko teisės atsisakyti mokėti draudimo išmoką dėl draudėjo padarytų draudimo sutarties sąlygų pažeidimų. Tokiais atvejais draudikas priimdamas sprendimą nemokėti draudimo išmokos neatsižvelgia į aplinkybes, sąlygojusias padarytą pažeidimą, ir tai, kad padarytas draudimo sutarties sąlygų pažeidimas buvo nulemtas objektyvių priežasčių, nepriklausančių nuo draudėjo valios ar pasirinkimo. Draudėjo kaltės dėl draudžiamojo įvykio nebuvo. Faktas, kad automobilyje atsitiktinai buvo paliktas transporto priemonės registracijos liudijimas, savaime nelėmė automobilio vagystės fakto. Be to, tokiais atvejais nėra priežastinio ryšio tarp padaryto draudimo sutarties sąlygų pažeidimo ir atsiradusių pasekmių. Dėl to draudiko priimtas sprendimas negali būti laikomas proporcinga priemone draudėjo padarytam draudimo sutarties pažeidimui.

Būtina pripažinti, kad automobilio registracijos dokumentų palikimas jame savaime nereiškia, kad taip automobilio savininkas sudaro palankesnes sąlygas kitam asmeniui įvykdyti nusikaltimą (vagystę) ir kad automobilis bus pavogtas. Dėl to automobilio registracijos dokumentų palikimas automobilyje turi būti vertintinas kaip nepakankamai atsargus draudėjo elgesys. Tačiau taip pat atkreiptinas dėmesys į teismų panašiais atvejais formuojamą praktiką, kad tokio pobūdžio draudiko taisyklių pažeidimas vertintinas ne kaip pagrindas atsisakyti mokėti draudimo išmoką, bet kaip pagrindas sumažinti jos dydį. Teismai mano, kad transporto priemonių draudimo nuo vagystės atveju draudėjo pareigos nepalikti transporto priemonėje registracijos dokumentų, raktelių, signalizacijos nuotolinių valdymo pultų, imobilizatoriaus raktų vykdymas yra reikšmingas. Šios pareigos tinkamas vykdymas nesudaro lengvesnių sąlygų paslėpti pavogtą transporto priemonę ir, priešingai, jos nevykdymas turi įtakos vagystės padariniams, t. y. sunkiau surasti transporto priemonę, kartu – ir kaltus asmenis, draudikui pasinaudoti regreso teise (2012 m. balandžio 18 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civ. b. Nr. 3K-3-180/2012). Taigi, atsisakant vykdyti prievolę išmokėti išmoką, draudikas privalo įvykdyti Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 98 straipsnio 8 dalies reikalavimus, kurie riboja galimybę piktnaudžiauti minėta teise, t. y. dėl nereikšmingo pažeidimo atsisakyti vykdyti prievolę. Pats draudimo tikslas neleidžia bet kokio pažeidimo, neatsižvelgiant į jo reikšmę, laikyti pagrindu atimti teisę į draudimo išmoką. Daugelio įvykių atveju draudėjas dėl neatidumo, aplaidumo, patirties stokos ar kitų priežasčių nevykdydamas ar netinkamai vykdydamas draudimo taisyklėse numatytas pareigas sudaro papildomas sąlygas įvykiui įvykti, tačiau ne visi draudimo sutarties pažeidimai yra draudžiamųjų įvykių priežastys. Kai kurie pažeidimai neturi įtakos įvykiui arba žalos dydžiui. Vis dėlto teismai mano, kad draudimo išmoka pagrįstai gali būti mažinama dėl to, kad dėl draudimo sutarties pažeidimo padidėjo rizika, kad įvyks draudžiamasis įvykis, tampa sunkiau sumažinti tokio draudžiamojo įvykio žalą, galimybes pareikšti regresinį ieškinį ir kita. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne vienoje iš nagrinėtų bylų yra konstatavęs, kad draudikas turi teisę mažinti draudimo išmoką, jeigu draudėjas pažeidė draudimo taisykles (2004 m. spalio 6 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civ. b. Nr. 3K-3-521/2004; 2012 m. balandžio 18 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civ. b. Nr. 3K-3-180/2012). Atkreiptinas dėmesys ir į teismų praktiką tokio pobūdžio pažeidimą vertinti kaip pagrindą draudikui sumažinti mokėtiną draudimo išmoką, bet ne visiškai atsisakyti išmokos mokėjimo. Tad konstatuotina, kad nors nedraudžiamieji įvykiai pašalina draudiko pareigą mokėti draudimo išmoką ab initio (iš anksto), o sąlygų, kurių nevykdymas leidžia draudikui nemokėti draudimo išmokos, buvimas įpareigoja draudiką arba ginčą sprendžiantį teismą vertinti draudėjo kaltę, draudimo sutarties pažeidimo sunkumą, jo priežastinį ryšį su draudžiamuoju įvykiu, žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-316/2013). Siekdamas apsaugoti turtinius interesus žalos atsiradimo atveju, draudėjas gali susitarti dėl kitokios, nei nustatyta draudimo taisyklėse, draudimo apsaugos apimties, šias sąlygas individualizuojant draudimo polise. Dėl to sprendžiant klausimą dėl draudimo išmokos mokėjimo ar nemokėjimo, turi būti įvertinama, dėl kokių draudimo apsaugos ribų buvo susitarta draudimo sutartimi, be kita ko, atsižvelgiant ir į tai, ar draudimo apsaugos ribos nustatytos standartinėse, ar individualiai aptartose sutarties sąlygose. Jeigu sutarties sąlygos suformuluojamos nepakankamai aiškiai, teismas, spręsdamas šalių ginčą dėl sutarties sąlygų vykdymo, jas aiškina, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 21 d nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-279/2014).

Situacijose, kai sudaryta transporto priemonės draudimo sutartis, pagal kurią draudėjas KASKO draudimu apdraudė savo automobilį, kvalifikuotina kaip vartojimo sutartis teismas turi pareigą jos sąlygų atitiktį nesąžiningumo kriterijams vertinti ex officio (CK 6.188 straipsnis, CK 6.2284 straipsnio 9 dalis). Pažymėtina, kad, esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Taikant įstatymo įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus. Sprendžiant klausimą, ar sutarties neįvykdė kuri nors šalis ir ar ji atsakinga už neįvykdymą, turi būti atsižvelgiama ir į šalių elgesį prieš ir po sutarties sudarymo: derybas dėl sutarties sudarymo, sutarties vykdymo veiksmus ir šalių tarpusavio santykių praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-703/2013).

Jei nustatytina, jog draudėjas, kaip vartotojas, sudarydamas su draudiku atitinkamą Transporto priemonių draudimo sutartį, neturėjo galimybės susitarti dėl kitokios, nei nustatyta Draudimo taisyklėse, draudimo apsaugos apimties, dėl ko aktualų punktą vertino kaip nepatenkantį į CK 6.2284 straipsnio 7 dalyje įtvirtintos išimties reguliavimo sritį, todėl nurodė, jog jį vertina sąžiningumo aspektu. Atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-424-701/2016, atsižvelgdamas į ESTT praktiką, konstatavo, kad sutarties nuostata yra aiški ir suprantama, kai ji ne tik suprantama gramatiškai, bet kartu vartotojui sudaroma galimybė remiantis tiksliais ir suprantamais kriterijais įvertinti jam dėl tokios sąlygos atsirandančius ekonominius padarinius. Pažymėtina, kad įstatyme nedraudžiama draudimo sutartyje nustatyti išimčių, kada draudikas turi teisę atsisakyti išmokėti draudimo išmoką arba ją sumažinti, tačiau ši teisė neturi paneigti draudimo esmės ir draudimo sutartimi siekiamų tikslų, kad nebūtų sudarytos sąlygos draudikui nepagrįstai atsisakyti mokėti draudimo išmoką, paneigiant draudimo sutarties esmę. Siekiant laikytis skaidrumo reikalavimo, vartotojui ypač svarbu prieš sudarant sutartį būti informuotam apie sutarties sąlygas ir jos sudarymo pasekmes. Būtent remdamasis šia informacija jis nusprendžia, ar nori būti saistomas sąlygų, iš anksto suformuluotų profesionalaus tiekėjo. Pareiga įrodyti, kad informavimo pareiga buvo įvykdyta, tenka draudikui. Taigi būtent draudikas turi įrodyti, kad tinkamai įvykdė jam tenkančias ikisutartines pareigas, t. y. kad konkreti sutarties (Draudimo taisyklių) sąlyga buvo ne tik gramatiškai aiški, bet ir kad vartotojas turėjo galimybę priimti sprendimą dėl sutarties sudarymo suprasdamas jam potencialiai reikšmingus draudimo sutartyje įtvirtintos garantijos apribojimo ekonominius padarinius. Kaip pažymėjo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas minėtoje byloje, jei teismas, remdamasis vien tipine sąlyga (kuria vartotojas patvirtina, kad prieš sudarant sutartį su draudimo taisyklėmis buvo supažindintas ir jų kopiją gavo) pripažintų, kad draudėjas (vartotojas) patvirtino, jog draudikas tinkamai įvykdė visas jam tenkančias ikisutartines informavimo pareigas, vartotojui būtų perkelta tokių pareigų įvykdymo įrodinėjimo pareiga ir būtų pakenkta vartotojų apsaugos tikslui. Nurodyta tipine sąlyga draudėjas patvirtina supažindinimo ir draudimo taisyklių kopijos gavimo faktų įvykimą, o ne visišką ir tinkamą draudikui tenkančios informavimo pareigos įvykdymą. Be to, ši sąlyga negali suteikti galimybės draudikui išvengti savo pareigų vykdymo, atitinkamai vartotojui neturi būti apsunkinta ar net užkirsta galimybė įgyvendinti teisę ginčyti aplinkybę, jog draudikas jam tenkančias informavimo pareigas vykdė tinkamai.

Apibendrinant, situacijoje, kai objektyviais ir patikimais įrodymais nenustatyta, kad registracijos liudijimo palikimas automobilyje būtų turėjęs įtakos draudiminio įvykio (vagystės) kilimui bei, kad pats draudėjas būtų prisidėjęs prie automobilio vagystės ar kad jo veiksmuose būtų užfiksuota kokios nors kitos nusikalstamos veikos, susijusios su automobilio vagyste, požymių, be to individualiai neaptarus draudimo sąlygos mažinti arba nemokėti išmokos, draudėjui nesudaroma galimybė remiantis tiksliais ir aiškiais kriterijais įvertinti jam dėl šio punkto sąlygos atsirandančius draudimo apsaugos apimties apribojimus bei dėl to galinčius atsirasti ekonominius padarinius. Draudėjas negalėjo daryti įtakos draudimo taisyklių parengimui, o draudimo taisyklėse numatytos sąlygos buvo nustatytos iš anksto draudiko parengtose standartinėse transporto priemonių KASKO draudimo taisyklėse. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką pagal faktines bylos aplinkybes panašiose bylose, automobilio registracijos dokumentų palikimas jame savaime nereiškia, jog taip valdytojas sudaro palankesnes sąlygas kitam asmeniui įvykdyti nusikaltimą (vagystę) ir kad automobilis bus pavogtas. Dėl to automobilio registracijos dokumentų palikimas automobilyje vertinamas kaip nepakankamai atsargus savininko elgesys, tačiau tokio pobūdžio draudimo taisyklių pažeidimas nėra pagrindas atsisakyti mokėti draudimo išmoką, bet kaip pagrindas sumažinti jos dydį. Taigi, nėra pagrindo išvadai, kad automobilio registracijos dokumentų palikimas jame savaime reiškia, jog šis bus pavogtas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-180/2012 ir kt.). Todėl draudimo taisyklių punktais leidžiančiais atsisakyti mokėti draudiminę išmoką be subjektyvių ir objektyvių aplinkybių vertinimo nustatoma neproporcingai didelė draudėjo atsakomybė už sutarties netinkamą įvykdymą, nes dėl draudėjo veiksmo (automobilio dokumentų palikimo automobilyje), neturinčio įtakos automobilio vagystei, šis asmuo paranda teisę į visišką nuostolių atlyginimą, kaip teisėtą lūkestį pagal sudarytą turto draudimo sutartį. Taip pat analizuojant situaciją CK 6.2284 straipsnio 7 dalyje numatyta išimtis dėl vartojimo sutarčių sąlygų, kurios nevertinamos nesąžiningumo požiūriu, netaikytina, o Draudimo taisyklėse nurodytos sąlygos gali būti laikytinos nesąžiningomis, dėl ko nėra pagrindo draudėjui nemokėti draudimo išmokos, o yra pagrindas objektyviai sumažinti draudimo išmokos dydį.

parengė: Šarūnas Gajauskas