VEŽĖJO ATSAKOMYBĖ UŽ PRARASTĄ AR SUGADINTĄ KROVINĮ IR JOS RIBOJIMO PAGRINDAI

Vežėjo kaip šalies atsakomybės prielaidos kyla iš pačios krovinio vežimo sutarties, kuria susitariančios šalys nustato subjektų teisių ir pareigų apimtį. Kaip ir minėta, sutartimi vežėjas įsipareigoja krovinį priėmus pervežti šį saugoti viso atliekamo pervežimo metu, o užsakovui priskiriama vienintelė pareiga vežėjui sumokėti už suteiktas pervežimo paslaugas vykdant pervežimą pagal jo teisingai pateiktus pervežimo nurodymus. Taigi apibendrintai galima teigti, jog šių sutartų prievolių neįvykdymas ar netinkamas vykdymas sukelia pasekmes prievolę netinkamai vykdžiusiai šaliai. A. Vaišvila atitinkama santykį įvardina kaip „teisių ir pareigų vienovės santykį“, kurio pagrindu V. Mikelėnas teigia, jog „įsipareigojimai atitinka teisinę pareigą, kurią galima priversti įvykdyti, nes vienos sutarties šalies teisinę pareigą atitinka kitos sutarties šalies teisė.“

Sutartinių pareigų nevykdymo pasekmių apibrėžimą galime atrasti LR CK, kuriame numatyta, jog „Kai skolininkas neįvykdo prievolės atlikti tam tikrą darbą, kreditorius turi teisę atlikti tą darbą skolininko sąskaita per protingą terminą ir už protingą kainą, jeigu ko kita nenumato įstatymai ar sutartis, arba reikalauti atlyginti nuostolius.“. Taigi analizuojant pateiktą apibrėžimą galime teigti, jog vežimo santykio civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindus sukelia krovinių vežimo sutarties šalių prisiimtų įsipareigojimų neįvykdymas arba netinkamas įvykdymas. Analogiškas reguliavimas, pasireiškiantis per esminį restitutio in integrum principą, kartojasi visų pasaulio valstybių teisės režimuose ir numato, jog nuostoliai turi būti atlyginami, grąžinant nuostolį patyrusį asmenį į tokią būsena, kurioje šis būtų buvęs jei nuostoliai nebūtų kilę.

Nors analizuojant atsakomybės aspektus skirtingus pervežimus reguliuojančiuose šaltiniuose galima teigti, jog visais atvejais vežant krovinius  ir sukėlus žalą vežėjui taikoma jo kaltės prezumpcija. Tačiau skirtingas reguliavimas numato aplinkybes, pagal kurias vežėjas gali būti atleidžiamas nuo atsakomybės jeigu jis įrodo tam tikras vežimo metu atsiradusias sąlygas, dėl kurių krovinys buvo sugadintas arba prarastas ne nuo vežėjo priklausančių veiksmų arba vežėjas ėmėsi visų reikiamų priemonių saugant krovinį. Taip pat pagal galiojantį aktualų įvairių rūšių transporto reguliavimą, esant tam tikroms sąlygoms, vežėjas gali būti atleistinas nuo atsakomybės už pervežimo metu atsiradusius nuostolius arba vežėjas atsako tik iš dalies. Būtina pabrėžti, jog nors vežėjo kaltė yra prezumuotina, tačiau patirto nuostolio dydžio įrodymo pareiga priklauso faktinius nuostolius patyrusiam krovinio savininkui. Nustačius, jog pervežimo sutartis yra realinės prigimties ir šios sutarties vykdymo pradėjimo momentas sietinas su krovinio priėmimo pervežti momentu, taigi tai reiškia, kad vežėjo atsakomybės pradžia prezumuojama tik nuo momento, kai vežėjas, priėmęs perduotą krovinį, pasirašo atitinkamuose pervežimo dokumentuose.

Tačiau nors pagal pamatinius sutarčių teisės principus atsakomybė dėl žalos yra neribojama, tačiau vežimo santykiuose, bendraisiais atvejais, pagal tarptautines konvencijas bei vadovaujantis nacionaliniu reguliavimu vežėjo atsakomybė dažniausiai yra apribota. Pagal Damar „atsakomybės ribojimai yra rūkymas teisės kūrėjams – sunkiai pateisinami, tačiau taip pat sunkiai ir panaikinami“. Galima teigti, jog dabartiniame pasaulyje atsakomybės ribojimai tapo labiau esmine teise nei privilegija, kuri yra priklausoma ne nuo vyraujančios teisės, bet nuo nusistovėjusios viešosios tvarkos. Tačiau nukrypus nuo esminių civilinės teisės principų visgi galime atrasti istorinių pateisinimų atsakomybės ribojimo instituto atsiradimui vežimo teisėje.

Kadangi krovinių transportavimas jūra ilga laika buvo vienas pagrindinių krovinių transportavimo būdų, tad nenuostabu, jog vežėjų atsakomybės ribojimų ištakos atsirado ankstyvajame vežimų jūra reguliavime. Pirmąsias ribojimų taikymo užuomazgas galime pastebėti dar Romėnų teisės taikytame principe noxae deditio, kurio numatyta pirmoji bendroji taisyklė, pagal kurią turto savininkas turėjo atlyginti nuostolius arba atiduoti turtą, kuriuo buvo sukeltas nuostolis. Taigi vežėjas padaręs nuostolį kroviniui naudodamasis šiuo principu galėjo perduoti laivą ar kitą turtą, kuriuo buvo padarytas nuostolis kroviniui ir taip apriboti savo nuostolius. Noxae deditio principas galėjo būti taikomas abipusiai pavyzdžiui pervežant gyvulius ar vergus ir šiems sukėlus nuostolius vežėjui, apribojant atsakomybę vergų arba gyvulių savininkas galėjo pasirinkti atlyginant nuostolius atiduoti tik šį turtą.Dvyliktame amžiuje Europoje pradėjo vystytis nauja susitarimų rūšis vadinama „Contrat de dommande“, pagal kurią investuotojai galėjo investuoti į vežėjo veiklą ir gauti proporcingą dalį pelno, tačiau kilus vežėjo atsakomybei šių investuotojų atsakomybė būtų apribota investuoto kapitalo. Tačiau Damar teigia, jog modernūs vežėjų atsakomybės ribojimų pagrindai pirmiausia buvo pradėti vystyti vienuoliktame amžiuje Italijoje, kurioje priimtas Amalfijos Respublikos komercinis kodeksas įvedė pareigą laivo savininkams priklausomai nuo atliekamų pervežimų mokėti rinkliavas į bendrą fondą, o žalos atveju nuostolius patyręs asmuo turėjo kreiptis dėl nuostolių atlyginimo į šio fondo valdytoją, o taip vežėjo atsakomybė atlyginti nuostolius buvo perkelta fondui ir taip apribojant tiesioginę vežėjo atsakomybę krovinio praradimo ar sugadinimo atveju. Skatinant laivybą Barselonos Consulat del mar taip pat panašiu metu nustatė ankstyvą nuostatą, jog krovinio pažeidimo atveju laivo savininkų atsakomybė yra apribota jų investuoto į verslą turto dalimi. Taigi šios iniciatyvos vienaip ar kitaip iš Italijos bei Ispanijos toliau vystėsi per 1603 metų Hamburgo statutą, Hanzos įsakus 1614 ir 1644, 1667 Švedijos jūrų pervežimų kodeksą bei 1721 Roterdamo įsaką. Visi šie aktai reguliuodami pervežimus išskyrė ta pačią taisyklę, jog laivo savininkas atsako tik laivo verte, o visas kitas jo turimas turtas negali būti panaudotas patenkinti reikalavimus dėl krovinio nuostolių atlyginimų, nebent laivo savininkas sava valia sutinka atlyginti kitaip.Pamatinės nuostatos dėl atsakomybės ribojimų 1734 metų buvo perimtos ir Anglijoje, parlamentui priėmus aktą dėl laivų savininkų atsakomybės, kurio numatyta, jog laivo savininko atsakomybė įgulai pavogus krovinį ar jo dalį ribojama laivo verte ir pervežimo uždarbiu, numatant atsakomybės šalinimą laivui nuskendus. 1786 metais toliau vystant nacionalinę pervežimų atsakomybės sistemą Anglijos parlamentas priėmė pataisą, kurios pagrindu nustatyta, jog laivo savininkas neatsako už įgulos veiksmus arba neveikimą jei apie tai nebuvo informuotas ir negalėjo šių aplinkybių pakeisti. Išleidus 1813 metų aktą laivo savininko atsakomybė taip pat buvo pašalinta ir dėl laivų susidūrimo atveju, o 1894 metais visa ankstesnė atskirais aktais kurta ribojimų sistema buvo konsoliduota.

Vežimams žeme ribojimai buvo pradėti taikyti XVIII amžiuje. Krovinius vežant geležinkeliu krovinio savininkui buvo priskiriama pareiga deklaruoti pervežamo krovinio vertę, tačiau vėlesniu metu, plečiantis pervežamų krovinių apimtims bei įvairovei, krovinio savininkai pradėjo nurodyti tik krovinio tipą, taip nesuteikiant pakankamai informacijos ir neleidžiant vežėjui tinkamai įvertinti riziką dėl vežamo krovinio. Taigi vežėjai netrukus sava nuožiūra pervežimo sutartyse pradėjo taikyti atsakomybės ribojimo sąlygas, kurios nustatė vežėjo atsakomybės ribas krovinio sugadinimo arba praradimo atveju. Nepaisant to krovinio savininkui buvo palikta teisė deklaruoti krovinio verte ir tuo atveju vežėjui perkeliant atsakomybę dėl visų galimai patirtų nuostolių. Ši sistema vėliau buvo inkorporuota į tarptautines konvencijas, kurios reguliuoja skirtingus pervežimus ir dabar.

Pagal Damar palaipsniui istoriškai vystantis atsakomybės ribojimo sistemoms, kurioms taip pat įtaką darė ir nauji technologiniai bei infrastruktūriniai pasiekimai, atsiranda poreikis pabrėžti pagrindinius motyvus, kuriais grindžiamas vežėjų atsakomybės ribojimo sistemų taikymo prielaidos:

Verslo šakos apsauga – išanalizavus pagrindinius istorinius vežimo atsakomybės reguliavimo pokyčius galima teigti, jog pagrindinė priežastis dėl atsakomybės ribojimų taikymo buvo apsaugoti investuotojus ir jų investicijas į pervežimų verslą. Būtina pripažinti, jog vežimai jūra, kaip anksčiausiai atsiradęs pervežimo būdas, buvo rizikinga, tačiau svarbi veikla, taigi taip, taikant atsakomybės sistemą buvo pripažinti visi pavojai ir rizika siejama su jūra. Taigi praradimai jūroje laivų savininkams galėjo grėsti nemokumu bei veiklos nutrūkimu. Žinant, jog laivų savininkai neturi galimybės nuspėti ir valdyti gamtos veiksnių jūroje, o taip pat pasirinkti abejonės nekeliančią įgulą bei turėjo ribotas galimybes komunikuoti su laivo valdytoju galima pripažinti, jog laivui išplaukus į atvirą jūra laivo savininkas neturėjo galimybės valdyti pervežimo proceso taip šį visiškai palikdamas laivo valdytojo rankose. Taigi dėl šių priežasčių nacionaliniuose ir tarptautiniuose režimuose buvo priimta remti laivybą taip skatinant jos plėtrą. Vertinant pervežimus oru atsakomybės reguliavimą priėmus 1929 metų Varšuvos konvenciją oro pervežimų verslo sritis buvo dar tik žengianti pirmuosius žingsnius, taigi atsakomybės reguliavimas buvo būtinas užtikrinant finansinį tvarumą. Taip pat būtina paminėti, jog ankstyvajame etape kelionės oru buvo laikomos rizikingomis dėl dažnų avarijų.

Bendra rizika – tai idėja pagal kuria teigiama, jog atsakomybės ribojimai grindžiami bendra vežimo sutarties šalių rizika. Krovinio savininkas perduoda krovinį pervežti į paskirties vietą, o vežėjas pateikia transporto priemonę pervežimui įvykdyti, taigi tokiu būdu abi šalys rizikuoja savo turtu. Transporto priemonei neatvykus į paskirties vietą vežėjas tampa individualiai atsakingas taip sukuriant neracionaliai didelę naštą. Tad atsakomybės ribojimai paskirsto rizika tarp krovinio pervežimo sutarties šalių. Taip pat būtina paminėti, jog šio principo įtaka aiškiai matoma reguliuojant bendrosios avarijos atvejus.

Didelės vertės kroviniai – seniausiais laikais vystantis pervežimams buvo priimta, jog burlaiviais ir mažais laivais transportuojamas krovinys nebuvo didelės vertės ir buvo transportuojamas neįpakuotas. Tačiau kartu su industrializacija ir technikos pasiekimais pervežamų krovinių dydžio ir vertės santykiai ženkliai pasikeitė. Daugelis pervežamų krovinių vežėją pasiekia jau supakuoti, taigi vežėjui nesuteikiama galimybė tinkamai įvertinti krovinio vertės bei prisiimamos rizikos mąsto. Taigi šiuo atveju susiduriama su situacija, kai vežėjui tenka pareiga pervežti krovinį, kurį praradus ar sugadinus gali kilti finansinė atsakomybė, kurios krovinio vežėjas nepakeltų ir veikiausiai bankrutuotų. Tad apibendrintai galime teigti, jog atsakomybės ribojimų taikymas yra tiesiogiai susijęs su vežėjo apsauga nuo didelės vertės krovinių žalų.

Rizikos perkėlimas – krovinio savininkas turi galimybę saugant vertingus krovinius juos drausti ir taip išvengti nuostolių perkeliant riziką draudikui. Krovinio išsaugojimu ir galimų nuostolių išvengimu yra suinteresuotos abi vežimo sutarties šalys, tačiau pagrindinis interesas dėl krovinio išsaugojimo visgi kyla krovinio savininkui, kuris turi geresnes galimybes vertinti galimą nuostolį. Savaime suprantama, jog vežėjas, mažindamas riziką gali drausti krovinį savo vardu įtraukdamas patiriamas draudimo išlaidas į bendrą pateikiamą pervežimo sąskaitą krovinio savininkui.

Pervežimo kaina – taikomi atsakomybės limitai taip pat yra motyvas mažinti pervežimo kainą, nes, neribojant krovinio vežėjo atsakomybės, vežėjas būtų priverstas kiekvienu pervežimo atveju papildomai drausti transportuojamą krovinį, taip galimai padidinant krovinio savininko išlaidas pervežimui. Taigi vienas iš motyvų taip pat gali būti pritaikytas ir pervežamų krovinių savininkų interesų apsaugai mažinant jų išlaidas pervežimams ir prisiėmus dalį pervežimo rizikos patiems, o taip sumažinant pervežto produkto kainą galutiniams vartotojams.

Apibendrinus galima teigti, jog besiplėtojanti tarpvalstybinė prekyba reikalauja naujų pervežimų koncepcijų taikymo bei derinimo, siekiant efektyvesnių logistikos tinklų panaudojimo. Nors krovinių vežimas savaime neturi universaliai taikomos sąvokos, tačiau apibrėžus vežimo sutarties pagrindus išaiškėja bendrosios vežėjo pareigos krovinį saugiai pristatyti, šį saugant visą laikotarpį kol krovinys yra vežėjo dispozicijoje. Tačiau reguliuojant vežėjo atsakomybę negalima remtis bendrąja restitucijos taisykle, taigi būtina atsižvelgti į istoriškai susiformavusias prielaidas dėl vežėjo atsakomybės ribojimų atsiradimo.

Straipsnį parengė: Šarūnas Gajauskas


DRAUDIMO BENDROVĖS ATSISAKYMAS MOKĖTI IŠMOKĄ PAŽEIDUS DRAUDIMO SUTARTIES SĄLYGAS

Vystantis vartotojų ir verslo įmonių draudimo apsaugos poreikiams bei augant bendriems draustumo rodikliams dažnai su draudimo pagalba galime jaustis ramiau, perkėlę didelę dalį savo veiklos ar aplinkos rizikos ant draudiko pečių, manant, jog įvykus įvykiui draudikas automatiškai padės bei kompensuos patirtinus nuostolius. Tačiau realybė dažnai prasilenkia su tokiais lūkesčiais ir įvykus draudžiamiesiems įvykiams dėl gyvenimiškų aplinkybių ar verslo aplinkos specifikos galime pakliūti į situacijas kai draudimo kompanijos atsisako išmokėti išmoką dėl patirtų nuostolių ir taip kompensacija dėl patirtų jūsų arba reikalavimus reiškiančio asmenų nuostolių tenka atlyginti iš paties draudėjo lėšų, draudikui motyvuojant savo sprendimą nemokėti išmokos draudimo sutarties sąlygų nesilaikymu arba pažeidimu.

Taigi straipsnyje analizuosime situacijas, kurios slypi už draudikų atsisakymo mokėti išmokas. Nors straipsnyje aptariamos temos analizuotos labiau verslo subjektų perspektyva, tačiau būtina pabrėžti, jog ginčuose su vartotojais taikomos tapačios taisyklės, o draudikai yra laikomi dominuojančia ir stipriąja puse, taip vartotojų teisių apsaugai taikant papildomus griežtesnius reikalavimus.

Draudimo kompanijos pareiga mokėti išmoką

Taigi pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.987 straipsnis nustato, jog Draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudiminis įvykis.“ Taigi straipsniu apibrėžiama draudiko pareiga dėl išmokos mokėjimo, kurią šis prisiima draudimo sutartimi. Aktuali Lietuvos teismų praktika, grįsdama nustatytą pareigą, nustato, jog “Draudiko prievolės išmokėti draudimo išmoką pagal įstatymuose nustatytą teisinį reglamentavimą ir draudimo sutartį atsiradimas siejamas su draudiminio įvykio fakto nustatymu (CK 6.987 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Š. ir kt. v. UAB Lietuvos draudimas, bylos Nr. 3K-3-32/2009). Taigi esminė aplinkybė, sukurianti faktinę draudiko pareigą išmokėti išmoką, sietina su draudžiamojo įvykio atsiradimu. “Draudžiamasis įvykis – draudimo sutartyje nurodytas atsitikimas, kuriam įvykus draudikas privalo mokėti draudimo išmoką. Teisine prasme draudžiamasis įvykis yra juridinis faktas, t. y. realaus gyvenimo reiškinys, su kuriuo įstatymas sieja teisinius padarinius, konkrečiai draudimo pareigą išmokėti draudimo išmoką“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Staticus“ v. Coface Austria Kreditversicherung AG, bylos Nr. 3K-3-215/2013).

Draudimo kompanijos atsisakymas mokėti išmoką dėl praleisto mokėjimo termino arba sumokėto dalinio mokėjimo po draudžiamojo įvykio

Vertinant situaciją praktikoje dažnai pastebima, jog draudiko atsisakymas mokėti išmoką dažnai yra motyvuojamas draudimo įmokos nesumokėjimo faktu. Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 96 straipsnio pirma dalimi numatoma, jog “Draudėjui nesumokėjus draudimo įmokos ar jos dalies draudimo sutartyje nustatytu laiku (išskyrus atvejį, kai draudimo sutarties įsigaliojimas siejamas su draudimo įmokos ar jos dalies sumokėjimu), draudikas apie tai privalo pranešti draudėjui raštu, nurodydamas, kad per 30 dienų nuo pranešimo išsiuntimo draudėjui nesumokėjus draudimo įmokos ar jos dalies draudimo apsauga pagal gyvybės draudimo sutartį bus sustabdyta ir atnaujinta tik draudėjui sumokėjus draudimo įmoką ar jos dalį, o ne gyvybės draudimo sutartis pasibaigs (išskyrus atvejus, kai draudimo sutartyje susitarta dėl draudimo apsaugos sustabdymo). Draudimo sutartyje gali būti numatytas terminas, ilgesnis už šioje dalyje nurodytą terminą.“ Pabrėžtina, jog to paties straipsnio antra dalimi nustatomas, jog “Jeigu draudžiamasis įvykis įvyko draudimo apsaugos sustabdymo metu, draudikas neprivalo mokėti draudimo išmokos…>“. Taigi savaime draudėjui nesumokėjus įmokos (ar jos dalies) iki nustatyto termino pabaigos draudikas turi pareiga pranešti draudikui apie šį faktą ir su nesumokėjimu siejamas pasekmes. Tam tikros atskiros draudimo rūšys gali numatyti griežtesnes draudėjo pareigos sumokėti įmokas laiku nesilaikymo pasekmes. Būtina pabrėžti, jog Lietuvos teismų praktika situacijose kai draudimo įmoka sumokama pavėluotai arba nesumokėta priklausančios įmokos dalis sumokama jau po draudžiamojo įvykio pasisako vertinant Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo apimtyje įgyvendinant draudiko teisę susigrąžinti išmokėtą išmoką, patvirtinant tokia teisę, ir numatant, jog “Teisėjų kolegija nurodo, kad grąžinamos sumos dydžio nustatymui gali turėti įtakos nesumokėtos sumos dydis, praleisto termino trukmė, termino praleidimo priežastys ir kitos aplinkybės“ (DK PZU Lietuva V. UAB“SV Transport“ Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinė byla Nr.3K-3-524/2012). Taigi taip įtvirtinama, jog draudiko teisė susigrąžinti arba nemokėti išmokos pavėlavus sumokėti įmoką arba sumokėjus dalinę įmoką po draudžiamojo įvykio taip pat yra ribojama ir kiekvienu atveju turi būti vertinama objektyviai esamoms aplinkybėms. Būtina pabrėžti, jog tam tikrais atvejais kaip ir nustatyta įstatyme draudimo sutarties įsigaliojimas aptarus gali būti sietinas su pirmos įmokos sumokėjimu.

Pabrėžtina, jog dažnai teisininkai gindami klientus naudojasi ydinga teismų praktika, kuri numato, jog “draudėjui draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjus draudimo įmokos, tačiau ją sumokėjus pavėluotai ir draudikui įmoką priėmus, draudikas neturi teisės susigrąžinti iš draudėjo sumas, draudiko išmokėtas dėl padarytos žalos (Vilniaus apygardos teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 2A-792-275/2010; 2A-311-115/2010; Kauno apygardos teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1348-601/2011)“, tačiau ši teismu praktika paneigiama aukščiau cituota byla (DK PZU Lietuva V. UAB“SV Transport“ Lietuvos Aukščiausiasis teismas civilinė byla Nr.3K-3-524/2012).

Draudimo kompanijos atsisakymas mokėti išmoką dėl sutarties sąlygų pažeidimo arba nevykdymo

Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 98 straipsnio 8 dalis numato „Draudikas, atsisakydamas mokėti arba sumažindamas draudimo išmoką dėl to, kad draudėjas pažeidė draudimo sutarties sąlygas, privalo atsižvelgti į draudėjo kaltę, draudimo sutarties sąlygų pažeidimo sunkumą, jo priežastinį ryšį su draudžiamuoju įvykiu, žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydį. Atsisakydamas mokėti draudimo išmoką ar ją sumažindamas, draudikas privalo pateikti draudėjui, naudos gavėjui ar nukentėjusiam trečiajam asmeniui išsamų ir motyvuotą rašytinį paaiškinimą apie tokio sprendimo priežastis.“ Taigi iš šios nuostatos galima teigti, jog draudikui atsisakant išmokėti kompensaciją būtina vertinti visas aplinkybes ir priežastinį ryšį su galimai padidėjusia rizika ar vertinamomis ir situaciją apsunkinusiomis sąlygomis.

Analizuojant šiuo klausimu aktualią teismų praktika, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pasisakė, jog formalus sutarties sąlygų nevykdymas draudžiamojo įvykio metu vadovaujantis draudimo įstatymu negali būti laikomas esmine sąlyga pripažinti įvyki nedraudžiamuoju ir taip atsisakyti atlyginti su draudžiamuoju įvykiu sietinas išlaidas ar nuostolius: „Nagrinėjamoje byloje draudikas 2009 m. sausio 23 d. raštu atsisakė mokėti draudimo išmoką remdamasis tuo, kad, kreipdamasis į draudiką su pranešimu apie draudžiamąjį įvykį (transporto priemonės vagystę), draudėjas nepateikė transporto priemonės antro rakto su imobilizatoriumi. Atsisakyme mokėti išmoką draudikas nurodė tai, kad jam žinoma, jog vieną raktų komplektą draudėjas pateikė policijai kartu su pranešimu apie vagystę 2008 m. rugsėjo 16 d. Antrasis raktų komplektas draudikui neperduotas, jį draudėjas perdavė policijai tik 2008 m. gruodžio 4 d. Tai draudiko įvertinta kaip draudimo sutarties pažeidimas – Draudimo taisyklių II dalies 9.2.5 punkto pareigos nevykdymas, pagal kurią atsitikus draudžiamajam įvykiui apdraustasis privalo vagystės atveju perduoti draudikui per tris darbo dienas nuo jo reikalavimo gavimo transporto priemonės registravimo dokumentus, raktelių komplektus, signalizacijos nuotolinio valdymo pultus bei imobilizatoriaus raktus arba oficialiais dokumentais įrodyti jų buvimą parengtinio tyrimo institucijoje. Byloje vertindami nurodytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai sprendime bei nutartyje pažymėjo, kad prašyme dėl draudimo išmokos draudėjo užpildytas draudiko nustatytos formos dokumentas apie draudžiamojo įvykio aplinkybes, šiame dokumente draudėjui neįrašius apie apdraustos transporto priemonės atsarginių raktelių buvimo vietą, reiškė draudėjo pareigos perduoti draudikui visus raktus neįvykdymą. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje konstatavo, kad nurodytos draudėjo pareigos nevykdymas buvo pakankamas teisinis pagrindas draudikui atsisakyti mokėti visą draudimo išmoką. Su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada bylą kasacine tvarka nagrinėjanti teisėjų kolegija negali sutikti, nes išvada apie draudiko teisėtą atsisakymą mokėti visą draudimo išmoką padaryta neįvertinus visų Draudimo įstatymo 82 straipsnio 7 dalyje išvardytų kriterijų, lemiančių draudiko teisę atsisakyti mokėti visą draudimo išmoką ar ją sumažinti. Kolegija konstatuoja, kad Draudimo įstatymo 82 straipsnio 7 dalyje nurodyti kriterijai lemia tai, kad visos ar dalies draudimo išmokos nemokėjimas turi būti proporcinga priemonė draudėjo padarytam draudimo sutarties pažeidimui (sutarties tam tikrų sąlygų nevykdymui ar netinkamam vykdymui). Apdraustos transporto priemonės vagystės atveju užvedimo raktelių antro egzemplioriaus laiku neperdavimas ar duomenų apie jų buvimo vietą nepateikimas draudikui savaime nepatvirtina šios pareigos nevykdymo ir draudžiamojo įvykio atsitikimo, žalos atsiradimo priežastinio ryšio. Kartu tai nereiškia, kad draudėjo transporto priemonės raktų atsarginio komplekto draudikui nepateikimas laiku palengvina vagystės, kaip tyčinio nusikaltimo, padarymą, nebent transporto priemonės valdytojas susitartų su vagystės vykdytoju perduodamas jam raktus ir tai ikiteisminio tyrimo ar teismo būtų nustatyta. Kadangi nenustatyta transporto priemonės vagystės kaip draudžiamojo įvykio, sukėlusio žalą, ir antro raktų komplekto pavėluoto pateikimo priežastinio ryšio, tai šią bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė Draudimo įstatymo 82 straipsnio 7 dalį ir nepagrįstai pripažino draudikui teisę atsisakyti mokėti draudimo išmoką. Kartu apeliacinės instancijos teismo nutartyje draudėjo laiku neperdavimas pavogtos transporto priemonės antro rakto ir pavėluotas jo pateikimas įvertintas draudėjo nerūpestingumu, pasunkinusiu draudikui galimybę išaiškinti apdrausto turto vagystės aplinkybes. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nevertino ir nesprendė, ar nustatytas nerūpestingumas sudarė teisinį pagrindą visiškai atsisakyti mokėti draudimo išmoką ar ją mokėti iš dalies. Visiškas draudiko atsisakymas mokėti draudimo išmoką pagal Draudimo įstatymo 82 straipsnio 7 dalį būtų neproporcinga priemonė atsižvelgiant į draudimo sutarties pažeidimo pobūdį, draudėjo kaltę, pažeidimo ir draudžiamojo įvykio bei žalos atsiradimo priežastinio ryšio nebuvimą. Dėl to apeliacinės instancijos teismas turėjo įvertinti faktines pažeidimo aplinkybes ir pagal tai spręsti dėl draudimo sutarties sąlygos pažeidimo ir krautuvo vagystės priežastinio ryšio bei, atsižvelgdamas į tai, konstatuoti teisinį pagrindą draudikui atsisakyti mokėti draudimo išmoką arba, įvertinęs sutarties pažeidimo reikšmingumą, proporcingai sumažinti draudimo išmoką (Draudimo įstatymo 82 straipsnio 6–8 dalys). To nepadaręs apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė draudimo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, netinkamai nustatė įrodinėtinas aplinkybes, vertino jų įrodomąją reikšmę pažeisdamas proceso teisės normų išdėstytas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 185 straipsniai)“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus Teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 21 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-43/2014).

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad įstatyminiu reglamentavimu neįtvirtinta draudiko teisė besąlygiškai atsisakyti mokėti draudimo išmoką dėl draudėjo draudimo sutarties sąlygų pažeidimų. Tai, ar atsisakyti mokėti visą draudimo išmoką ar ją sumažinti, draudikas sprendžia turėdamas įvertinti išaiškintas aplinkybes ir duomenis apie draudėjo kaltę, draudimo sutarties sąlygų pažeidimo sunkumą, pažeidimo priežastinį ryšį su draudžiamuoju įvykiu, žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydį. Taigi, ne bet kuris draudėjo draudimo sutarties vykdymo pažeidimas aiškintinas kaip atimantis teisę į draudimo išmoką, nes ne visi draudimo sutarties pažeidimai yra draudžiamųjų įvykių priežastys, kai kurie neturi įtakos draudžiamajam įvykiui ar žalos dydžiui. Taigi, remiantis kasacinio teismo praktika, ribojama teisė draudikui dėl nereikšmingo pažeidimo atsisakyti vykdyti prievolę mokėti draudimo išmoką. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus Teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 21 d. nutartis c.b. Nr. 3K-3-43/2014)

Analizuojant teismų praktika Kasacinis teismas taip pat numato “daugelio draudžiamųjų įvykių atveju draudėjas dėl neatidumo, aplaidumo, patirties stokos ar kitų priežasčių, nevykdydamas ar netinkamai vykdydamas draudimo taisyklėse nustatytas pareigas, sudaro papildomas sąlygas šiems įvykiams įvykti, tačiau ne visi draudimo sutarties pažeidimai yra draudžiamųjų įvykių priežastys. Kai kurie pažeidimai neturi įtakos draudžiamajam įvykiui ar žalos dydžiui“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2004 m. spalio 6 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Žemaitijos granitas“ v. UAB „If draudimas“, bylos Nr. 3 K-3-521/2004).

Draudiko teisės piktnaudžiauti teisėmis, nustatytomis draudimo įstatyme, įtvirtintos teismų praktikoje: “Tai, ar atsisakyti mokėti visą draudimo išmoką ar ją sumažinti, draudikas sprendžia turėdamas įvertinti išaiškintas aplinkybes ir duomenis apie draudėjo kaltę, draudimo sutarties sąlygų pažeidimo sunkumą, pažeidimo priežastinį ryšį su draudžiamuoju įvykiu, žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydį. Taigi ne bet kuris draudėjo draudimo sutarties vykdymo pažeidimas aiškintinas kaip atimantis teisę į draudimo išmoką, nes ne visi draudimo sutarties pažeidimai yra draudžiamųjų įvykių priežastys, kai kurie neturi įtakos draudžiamajam įvykiui ar žalos dydžiui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta pirmiau aptartos Draudimo įstatymo 82 straipsnio 7 dalies normos paskirtis kaip ribojančios draudiko galimybę piktnaudžiauti teise, t. y. dėl nereikšmingo pažeidimo atsisakyti vykdyti prievolę mokėti draudimo išmoką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. Jankauskienė v. DUAB „Baltikums draudimas“, bylos Nr. 3K-3-516/2006; 2012 m. balandžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. J. v. AB ,,Lietuvos draudimas“, bylos Nr. 3K-3-180/2012).“

Draudimo kompanijos atsisakymas mokėti išmoką pavėlavus pranešti apie įvykį

Aptariant galimus sutarties pažeidimus, kuriuos įvykus draudžiamajam įvykiui draudikai dažnai taiko atsisakant mokėti draudimo išmokas būtina vertinti ir galimus sutarties pažeidimus, kada draudėjas nesilaikydamas sutartinės pareigos apie draudžiamąjį įvykį praneša pavėluotai.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.1012 straipsnio pirmos dalies nuostatas, numatoma, jog Draudėjas, sužinojęs apie draudiminį įvykį, privalo apie tai pranešti draudikui ar jo atstovui per sutartyje nustatytą terminą ir sutartyje nustatytu būdu. Tokią pat pareigą turi ir naudos gavėjas, jeigu jis žino apie jo naudai sudarytą draudimo sutartį ir ketina pasinaudoti savo teise į draudimo išmoką.“ Taigi draudėjui nustatyta pareiga yra imperatyvi. Papildomai vertinant antrąją straipsnio dalį, numatoma, jog “Jeigu draudėjas (naudos gavėjas) neįvykdo šio straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos, draudikas turi teisę atsisakyti išmokėti draudimo išmoką arba ją sumažinti, atsižvelgdamas į tai, ar draudėjas savo pareigos neįvykdė tyčia ar dėl neatsargumo, išskyrus atvejus, kai įrodoma, kad apie draudiminį įvykį draudikas sužinojo laiku arba kai nepranešimas apie draudiminį įvykį neturi įtakos draudiko pareigai išmokėti draudimo išmoką.“ Taigi nustatytas reguliavimas numato dėl įvykio nepranešimo draudėjui atsirandančias pasekmes, siejamas su teisės į kompensaciją praradimu. Būtina pabrėžti, jog Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas nenumato detalių pranešimo termino taisyklių, kurios gali būti detalizuotos draudimo kompanijų taisyklėse ar atskirų rūšių draudimo reglamentavime. Tačiau vadovaujantis vien pateiktu Lietuvos Respublikos civilinio kodekso reguliavimu (ne atskirų rūšių draudimo srities įmperatyviu reguliavimu) galima teigti, jog savaime įvykio nepranešimas nesudaro sąlygų atsisakyti mokėti draudimo išmoką jei toks nepranešimas apie draudiminį įvykį neturi įtakos draudiko pareigai išmokėti draudimo išmoką, tačiau įtakos nebuvimo faktą (priežastinį ryšį) turi įrodyti reikalavimą draudikui teikiantis asmuo, kuriam pagal sutarties sąlygas arba įstatyminį reguliavimą priklausė pareiga pranešti.

Taip pat verta aptarti vežėjų atsakomybės draudimo situacijas (o kaip ir kalbėta, tapačios nuostatos mutatis mutandis gali būti taikomos ekspeditorių atsakomybės situacijose), kuriose neretai, dėl tam tikrų aplinkybių ir verslo specifikos, informacija apie įvykusius įvykius draudėjus pasiekia praėjus ilgam terminui, kuris yra ilgesnis nei nustatytas draudimo sutartyse. Taigi draudėjui elgiantis galimai neatsargiai ir apie draudiminius įvykius pranešus pavėluotai formaliai pažeidžiamos sutartos draudimo sutarties sąlygos. Tačiau vertinant Kasacinio teismo išaiškinimus atitinkamu klausimu sudaroma priešinga praktika, kuri nustato, jog konstatavus tokį draudimo sutarties pažeidimą, svarbu nustatyti: ar draudėjas šį pažeidimą padarė tyčia, ar dėl neatsargumo (draudėjo kaltė), draudimo sutarties sąlygų pažeidimo sunkumą, jo priežastinį ryšį su draudžiamuoju įvykiu, žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydį. Tais atvejais, kai nustatoma, kad draudėjas tyčia, siekdamas sąmoningai suklaidinti draudiką apie žalos dydį ir apsunkinti jo pareigą nustatyti draudžiamojo įvykio aplinkybes, sudaryti kliūtis imtis priemonių žalai sumažinti, nepraneša apie draudžiamąjį įvykį, draudimo išmoka neturėtų būti mokama. Tačiau tais atvejais, kai draudėjas apie draudžiamąjį įvykį nepraneša dėl neatsargumo, draudimo išmoka galėtų būti mažinama ta dalimi, kuria padidėjo draudžiamojo įvykio nulemta žala, ir tik tada, kai draudikas įrodo, kad laiku sužinojęs apie draudžiamąjį įvykį būtų ėmęsis priemonių, kurios būtų padėjusios išvengti žalos padidėjimo (pvz., būtų davęs tam tikrus nurodymus draudėjui, kaip išvengti žalos padidėjimo, ar pan.). Būtent draudiko pareiga įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos išmokėjimo ar suteikiančios teisę sumažinti draudimo išmoką, įtvirtinta Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo (toliau – DĮ) 82 straipsnio 6 dalyje (pagal šiuo metu galiojančią aktualią DĮ redakciją – 98 straipsnio 6 dalyje).(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-05-10 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2010).“

Tačiau teismas pasisakydamas aktualioje situacijoje dėl draudiko teisės atsisakyti mokėti išmoką pakartoja jau aptartą praktika dėl įrodinėjimo pareigos perkėlimo draudėjui: Šios įrodinėjimo pareigos išimtis nustatyta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.1012 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią, akivaizdu, draudėjas, pažeidęs pareigą laiku pranešti apie draudžiamąjį įvykį draudikui ir siekdamas gauti draudimo išmoką, įgyja pareigą įrodyti, kad apie draudžiamąjį įvykį draudikas sužinojo laiku arba kad nepranešimas apie draudiminį įvykį neturi įtakos draudiko pareigai išmokėti draudimo išmoką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-05-10 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2010).“ Tad turint visus įrodymus, kurie tinkamai pagrindžia nuostolį ir jo atsiradimo pagrindus galima sudaryti teisiškai pagrįstas sąlygas pagrįsti draudiminio įvykio faktą bei patvirtinti draudimo kompanijos pareigą sumokėti draudimo išmoką arbą ją iš dalies mažinti priklausomai nuo aplinkybių, kurios lėmė galimą žalos padidėjimą arba draudikui apsunkino žalos administravimo procedūras.

Taigi apibendrinus situacijos analizę bei iš vertintos teismų praktikos galima teigti, jog pažeidus draudimo sutarties sąlygas automatiškai nesudaromos prielaidos draudikui naudotis teise atsisakyti mokėti draudimo išmoką ir teisėtus interesus būtina ginti. Tačiau kiekvieno atvejo aplinkybes bei situacijas būtina vertinti atskirai ir taip tinkamai įgyvendinant draudėjo ar reikalavimų reiškėjo (naudos gavėjo) teisėtus lūkesčius į priklausančią draudimo išmoką.

Straipsnį parengė: Šarūnas Gajauskas

Tarptautiniams transporto ir logistikos tinklams plečiantis dažnai kroviniai keliauja iš toliau ir dažniau, tad nenuostabu, jog su jų transportavimu ir galimais praradimais siejama vis daugiau galimų rizikų. Tačiau nors savaime vežėjas krovinio savininkui yra atsakingas už galimai atsiradusius pervežamo krovinio praradimo arba sugadinimo nuostolius, tačiau praktikoje, dėl ankstesniuose straipsniuose aptartų skirtingų vežėjo atsakomybės ribojimų, transportuotų lengvų ir vertingų krovinių (tokių kaip elektronika, įrengimai ar maisto produktai ir t.t.) praradimo arba sugadinimo nuostoliai vežėjo iniciatyva būna atlyginami tik iš dalies.

Vienas iš sprendimų vengiant galimai atsirandančių nuostolių yra galimybė perkelti transportuojamo krovinio praradimo riziką draudimo kompanijai krovinį draudžiant pagal Institute Cargo Clauses (ICC) A, B arba C variantus priklausomai nuo poreikio visai krovinio vertei ir deklaruotiniems galimiems papildomiems nuostoliams atlyginti, kurie gali įtraukti muito, pervežimo ir kitų susijusius mokesčius bei išlaidas.

Taip pat būtina pabrėžti, jog prekes perkant pagal INCOTERMS CIF ir CIP pardavimo sąlygas krovinio transportuotojui arba pardavėjui priklauso pareiga ne tik krovinį pristatyti, bet ir apdrausti pervežimo metu. Visas atskiras INCOTERMS pardavimo sąlygas aptarsime atskirame straipsnyje.

Aptariant ICC sąlygas:

ICC A sąlygos – dažnai vadinamos „pilna krovinio apsauga“ (visų rizikų draudimas);

ICC B sąlygos – laikomos “ypatingų sąlygų draudimu“;

ICC C sąlygos – „draudimas nuo įvardintų rizikų“.

Pabrėžtina, jog pateikta informacija ir skirtumai yra tik indikacijoms pateikti bei nėra aiškinamos išplėstinai. Draudžiant krovinį rekomenduojama perskaityti pilnus sąlygų paketus kartu su kita draudimui aktualia dokumentacija užtikrinant, jog turite jūsų lūkesčius ir reikalavimus visiškai atitinkančią draudimo apsaugą.

Pristatome sutrumpintą mūsų sudarytą pagrindinių ICC sąlygų, kuriomis galite apdrausti krovinį visai vertei, palyginimą:

2018_01_23_16_30_52_INSTITUTE_CARGO_CLAUSE_ABC_PALYGINIMAS.pdf_Adobe_Acrobat_Reader_DC

Straipsnį parengė: Šarūnas Gajauskas

„„FC Hegelmann Litauen Klubas“ buvo įkurtas 2009 m., kai logistikos kompanija „„Hegelmann transporte“ nusprendė plėtoti ir skatinti darbuotojų fizinį aktyvumą. 2021 metai klubui yra debiutiniai ir tai yra  istorinis klubo sezonas, kadangi klubas dalyvauja aukščiausiame šalies divizione – Optibet A lygoje.

HBrokers ir „„FC Hegelmann Litauen“ komanda suvienijo bendrus interesus ir nusprendė pasirūpinti žaidėjų draudimu iš anksto. Apie šį sprendimą plačiau savo mintimis pasidalino HBrokers COO Šarūnas  Gajauskas.

„„Turbūt nenuostabu, jog futbolas tai numeris vienas sportas pasaulyje, tad likti šio sporto paribyje šiandieniame pasaulyje tiesiog neįmanoma. Nors draudimo brokerių įmonės HBrokers kolektyve individualiai palaikome didelį ratą garsių kitų valstybių komandų, tačiau tikime futbolo atgijimo galimybėmis ir Lietuvoje, o prie to norime prisidėti skatinant perspektyvias futbolo komandas. „„FC Hegelmann Litauen“ žinojome ir sekėme jų tobulėjimą gan akylai, pažįstame žmones, kurie tiesiogiai prisideda prie šios komandos pasiekimų. Tad kiekvienais metais gerėjant „„FC Hegelmann Litauen“ komandos rezultatams norime prisidėti prie jų sėkmės dar labiau palaikant kolegas ir futbolo ateitį“, – komentuoja Šarūnas  Gajauskas.

Kodėl Hbrokers nusprendė drausti „„FC Hegelmann Litauen“?

„„Tikime „„FC Hegelmann Litauen“ perspektyvomis ir tolesniu rezultatų alkiu. Jų požiūris į sportą bei darbo principai siekiant tikslų absoliučiai atitinka HBrokers deklaruojamas vertybes, tad norime prisidėti prie jų sėkmės laimint ir palaikyti nutikus netikėtumams. Manome, jog futbolo komanda turi labiausiai susitelkti tik į komandos rezultatus aikštelėje, o galimų rizikų valdymą perduoti šios srities profesionalams, tad manome, jog HBrokers patirtis bei profesionalumas draudimo bei žalų valdymo srityse papildys komandos darbą ir už futbolo aikštelės ribų.“

Ko tikitės iš bendradarbiavimo?

„„Visų pirma,  „„FC Hegelmann Litauen“ yra Kauno miestą atstovaujanti komanda, o Kauno regionas yra HBrokers namai ir tvirtovė. Iš bendradarbiavimo su nauju klientu taip pat norime įgauti naudingos patirties dirbant su sporto komandomis, pažįstant ir valdant jų veiklos rizikas, vertinant individualius draudimo poreikius ir administruojant įvykius, taip papildant futbolo komandos Hegelmann Litauen veiklas ir palengvinant jų kelią link pergalių. Su sėkmingos partnerystės pavyzdžiais bei gerais Hegelmann Litauen rezultatais kartu galime prisidėti prie futbolo kaip sporto populiarumo atgijimu Lietuvoje. Didelius rezultatai gali nulemti ir maži elementai, tad draudimas gali padėti suvaldyti įvairaus pobūdžio ir masto rizikas ne tik kasdieniame gyvenime, bet ir profesionalioje veikloje.″

Nors nuo 2018 liepos 1 d. įsigaliojo Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo pakeitimai, kurie palengvino vairuotojų pareiga turėti su savimi galiojantį vairuotojo pažymėjimą, taip pat kitus transporto priemonės dokumentus, tačiau vis dar neretas transporto priemonės valdytojas dėl paprastumo visus transporto priemonės dokumentus vežiojasi su savimi, o dažnai ir palieka transporto priemonėje. Tačiau pavogus tokį automobilį, kuriame buvo palikti transporto priemonės registracijos dokumentai ir kuris buvo draustas KASKO draudimu, daugeliu atveju iškyla papildomų problemų reikalaujant priklausančios draudimo išmokos, kai Lietuvos draudikai konstatuoja, jog dokumentų palikimas yra laikomas automatiniu draudimo sąlygų pažeidimu, kuris gali lemti draudiminės išmokos nemokėjimo pasekmės ir žymius nuostolius transporto priemonę dėl vagystės praradusiam asmeniui.

Taigi vertinant standartines KASKO draudimo sutarčių sąlygas būtina pabrėžti, jog šiuo draudimu transporto priemonės apdraudžiamos nuo visų rizikos rūšių, įskaitant vagystę. Administruodami žalos bylą Lietuvos draudikai dažnai nustatę, kad pavogtame automobilyje buvo paliktas automobilio registracijos liudijimas bei remdamasis šia aplinkybe ir vadovaudamiesi aktualiais draudimo taisyklių punktais, numatančiais galimybę (teisę) nemokėti draudimo išmokos, pasirenką šį punktą draudėjui taikyti be derybų. Pabrėžtina, jog būtina vertinti ar aktualios KASKO draudimo sutarčiai taikytinos taisyklės numato, jog:

1. atitinkamas įvykis, kai palikti dokumentai sukuria draudikui teisę nemokėti arba mažinti išmokos dydį;

ar

2. toks atvejis priskiriamas prie nedraudžiamųjų įvykių dėl kurių šalys (draudikas ir draudėjas) susitaria iš anksto. 

Antruoju atveju gynyba siekiant palankaus rezultato gali būti sunkesnė, nes pagrindiniai sutarčių principai numato sutarties šalims pareigą gerbti sutarties sąlygas ir vadovautis jomis (nors kai kurios straipsnyje aptartinos sąlygos gali būti taikomos ir tokiais atvejais), tačiau pirmasis atvejis sukuria galimybę ginčyti draudiko atsisakymo pagrindus bei tikėtis pozityvių rezultatų, siekiant draudiminės išmokos už prarastą transporto priemonę.

Pirmuoju atveju draudėjas nesutikdamas su draudiko sprendimu nemokėti draudimo išmokos turi teisę grįsti, jog draudikas pažeidė draudimo sutarties sąlygas, nes draudikas privalo atsižvelgti į draudėjo kaltę, draudimo sutarties sąlygų pažeidimo sunkumą, jo priežastinį ryšį su draudžiamuoju įvykiu ir žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydį. Be to, draudikas privalo pateikti draudėjui išsamų ir motyvuotą paaiškinimą apie tokio sprendimo priežastis. Lietuvos Respublikos teisinis reglamentavimas neįtvirtina besąlygiškos draudiko teisės atsisakyti mokėti draudimo išmoką dėl draudėjo padarytų draudimo sutarties sąlygų pažeidimų. Tokiais atvejais draudikas priimdamas sprendimą nemokėti draudimo išmokos neatsižvelgia į aplinkybes, sąlygojusias padarytą pažeidimą, ir tai, kad padarytas draudimo sutarties sąlygų pažeidimas buvo nulemtas objektyvių priežasčių, nepriklausančių nuo draudėjo valios ar pasirinkimo. Draudėjo kaltės dėl draudžiamojo įvykio nebuvo. Faktas, kad automobilyje atsitiktinai buvo paliktas transporto priemonės registracijos liudijimas, savaime nelėmė automobilio vagystės fakto. Be to, tokiais atvejais nėra priežastinio ryšio tarp padaryto draudimo sutarties sąlygų pažeidimo ir atsiradusių pasekmių. Dėl to draudiko priimtas sprendimas negali būti laikomas proporcinga priemone draudėjo padarytam draudimo sutarties pažeidimui.

Būtina pripažinti, kad automobilio registracijos dokumentų palikimas jame savaime nereiškia, kad taip automobilio savininkas sudaro palankesnes sąlygas kitam asmeniui įvykdyti nusikaltimą (vagystę) ir kad automobilis bus pavogtas. Dėl to automobilio registracijos dokumentų palikimas automobilyje turi būti vertintinas kaip nepakankamai atsargus draudėjo elgesys. Tačiau taip pat atkreiptinas dėmesys į teismų panašiais atvejais formuojamą praktiką, kad tokio pobūdžio draudiko taisyklių pažeidimas vertintinas ne kaip pagrindas atsisakyti mokėti draudimo išmoką, bet kaip pagrindas sumažinti jos dydį. Teismai mano, kad transporto priemonių draudimo nuo vagystės atveju draudėjo pareigos nepalikti transporto priemonėje registracijos dokumentų, raktelių, signalizacijos nuotolinių valdymo pultų, imobilizatoriaus raktų vykdymas yra reikšmingas. Šios pareigos tinkamas vykdymas nesudaro lengvesnių sąlygų paslėpti pavogtą transporto priemonę ir, priešingai, jos nevykdymas turi įtakos vagystės padariniams, t. y. sunkiau surasti transporto priemonę, kartu – ir kaltus asmenis, draudikui pasinaudoti regreso teise (2012 m. balandžio 18 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civ. b. Nr. 3K-3-180/2012). Taigi, atsisakant vykdyti prievolę išmokėti išmoką, draudikas privalo įvykdyti Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 98 straipsnio 8 dalies reikalavimus, kurie riboja galimybę piktnaudžiauti minėta teise, t. y. dėl nereikšmingo pažeidimo atsisakyti vykdyti prievolę. Pats draudimo tikslas neleidžia bet kokio pažeidimo, neatsižvelgiant į jo reikšmę, laikyti pagrindu atimti teisę į draudimo išmoką. Daugelio įvykių atveju draudėjas dėl neatidumo, aplaidumo, patirties stokos ar kitų priežasčių nevykdydamas ar netinkamai vykdydamas draudimo taisyklėse numatytas pareigas sudaro papildomas sąlygas įvykiui įvykti, tačiau ne visi draudimo sutarties pažeidimai yra draudžiamųjų įvykių priežastys. Kai kurie pažeidimai neturi įtakos įvykiui arba žalos dydžiui. Vis dėlto teismai mano, kad draudimo išmoka pagrįstai gali būti mažinama dėl to, kad dėl draudimo sutarties pažeidimo padidėjo rizika, kad įvyks draudžiamasis įvykis, tampa sunkiau sumažinti tokio draudžiamojo įvykio žalą, galimybes pareikšti regresinį ieškinį ir kita. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne vienoje iš nagrinėtų bylų yra konstatavęs, kad draudikas turi teisę mažinti draudimo išmoką, jeigu draudėjas pažeidė draudimo taisykles (2004 m. spalio 6 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civ. b. Nr. 3K-3-521/2004; 2012 m. balandžio 18 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civ. b. Nr. 3K-3-180/2012). Atkreiptinas dėmesys ir į teismų praktiką tokio pobūdžio pažeidimą vertinti kaip pagrindą draudikui sumažinti mokėtiną draudimo išmoką, bet ne visiškai atsisakyti išmokos mokėjimo. Tad konstatuotina, kad nors nedraudžiamieji įvykiai pašalina draudiko pareigą mokėti draudimo išmoką ab initio (iš anksto), o sąlygų, kurių nevykdymas leidžia draudikui nemokėti draudimo išmokos, buvimas įpareigoja draudiką arba ginčą sprendžiantį teismą vertinti draudėjo kaltę, draudimo sutarties pažeidimo sunkumą, jo priežastinį ryšį su draudžiamuoju įvykiu, žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-316/2013). Siekdamas apsaugoti turtinius interesus žalos atsiradimo atveju, draudėjas gali susitarti dėl kitokios, nei nustatyta draudimo taisyklėse, draudimo apsaugos apimties, šias sąlygas individualizuojant draudimo polise. Dėl to sprendžiant klausimą dėl draudimo išmokos mokėjimo ar nemokėjimo, turi būti įvertinama, dėl kokių draudimo apsaugos ribų buvo susitarta draudimo sutartimi, be kita ko, atsižvelgiant ir į tai, ar draudimo apsaugos ribos nustatytos standartinėse, ar individualiai aptartose sutarties sąlygose. Jeigu sutarties sąlygos suformuluojamos nepakankamai aiškiai, teismas, spręsdamas šalių ginčą dėl sutarties sąlygų vykdymo, jas aiškina, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 21 d nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-279/2014).

Situacijose, kai sudaryta transporto priemonės draudimo sutartis, pagal kurią draudėjas KASKO draudimu apdraudė savo automobilį, kvalifikuotina kaip vartojimo sutartis teismas turi pareigą jos sąlygų atitiktį nesąžiningumo kriterijams vertinti ex officio (CK 6.188 straipsnis, CK 6.2284 straipsnio 9 dalis). Pažymėtina, kad, esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Taikant įstatymo įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus. Sprendžiant klausimą, ar sutarties neįvykdė kuri nors šalis ir ar ji atsakinga už neįvykdymą, turi būti atsižvelgiama ir į šalių elgesį prieš ir po sutarties sudarymo: derybas dėl sutarties sudarymo, sutarties vykdymo veiksmus ir šalių tarpusavio santykių praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-703/2013).

Jei nustatytina, jog draudėjas, kaip vartotojas, sudarydamas su draudiku atitinkamą Transporto priemonių draudimo sutartį, neturėjo galimybės susitarti dėl kitokios, nei nustatyta Draudimo taisyklėse, draudimo apsaugos apimties, dėl ko aktualų punktą vertino kaip nepatenkantį į CK 6.2284 straipsnio 7 dalyje įtvirtintos išimties reguliavimo sritį, todėl nurodė, jog jį vertina sąžiningumo aspektu. Atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-424-701/2016, atsižvelgdamas į ESTT praktiką, konstatavo, kad sutarties nuostata yra aiški ir suprantama, kai ji ne tik suprantama gramatiškai, bet kartu vartotojui sudaroma galimybė remiantis tiksliais ir suprantamais kriterijais įvertinti jam dėl tokios sąlygos atsirandančius ekonominius padarinius. Pažymėtina, kad įstatyme nedraudžiama draudimo sutartyje nustatyti išimčių, kada draudikas turi teisę atsisakyti išmokėti draudimo išmoką arba ją sumažinti, tačiau ši teisė neturi paneigti draudimo esmės ir draudimo sutartimi siekiamų tikslų, kad nebūtų sudarytos sąlygos draudikui nepagrįstai atsisakyti mokėti draudimo išmoką, paneigiant draudimo sutarties esmę. Siekiant laikytis skaidrumo reikalavimo, vartotojui ypač svarbu prieš sudarant sutartį būti informuotam apie sutarties sąlygas ir jos sudarymo pasekmes. Būtent remdamasis šia informacija jis nusprendžia, ar nori būti saistomas sąlygų, iš anksto suformuluotų profesionalaus tiekėjo. Pareiga įrodyti, kad informavimo pareiga buvo įvykdyta, tenka draudikui. Taigi būtent draudikas turi įrodyti, kad tinkamai įvykdė jam tenkančias ikisutartines pareigas, t. y. kad konkreti sutarties (Draudimo taisyklių) sąlyga buvo ne tik gramatiškai aiški, bet ir kad vartotojas turėjo galimybę priimti sprendimą dėl sutarties sudarymo suprasdamas jam potencialiai reikšmingus draudimo sutartyje įtvirtintos garantijos apribojimo ekonominius padarinius. Kaip pažymėjo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas minėtoje byloje, jei teismas, remdamasis vien tipine sąlyga (kuria vartotojas patvirtina, kad prieš sudarant sutartį su draudimo taisyklėmis buvo supažindintas ir jų kopiją gavo) pripažintų, kad draudėjas (vartotojas) patvirtino, jog draudikas tinkamai įvykdė visas jam tenkančias ikisutartines informavimo pareigas, vartotojui būtų perkelta tokių pareigų įvykdymo įrodinėjimo pareiga ir būtų pakenkta vartotojų apsaugos tikslui. Nurodyta tipine sąlyga draudėjas patvirtina supažindinimo ir draudimo taisyklių kopijos gavimo faktų įvykimą, o ne visišką ir tinkamą draudikui tenkančios informavimo pareigos įvykdymą. Be to, ši sąlyga negali suteikti galimybės draudikui išvengti savo pareigų vykdymo, atitinkamai vartotojui neturi būti apsunkinta ar net užkirsta galimybė įgyvendinti teisę ginčyti aplinkybę, jog draudikas jam tenkančias informavimo pareigas vykdė tinkamai.

Apibendrinant, situacijoje, kai objektyviais ir patikimais įrodymais nenustatyta, kad registracijos liudijimo palikimas automobilyje būtų turėjęs įtakos draudiminio įvykio (vagystės) kilimui bei, kad pats draudėjas būtų prisidėjęs prie automobilio vagystės ar kad jo veiksmuose būtų užfiksuota kokios nors kitos nusikalstamos veikos, susijusios su automobilio vagyste, požymių, be to individualiai neaptarus draudimo sąlygos mažinti arba nemokėti išmokos, draudėjui nesudaroma galimybė remiantis tiksliais ir aiškiais kriterijais įvertinti jam dėl šio punkto sąlygos atsirandančius draudimo apsaugos apimties apribojimus bei dėl to galinčius atsirasti ekonominius padarinius. Draudėjas negalėjo daryti įtakos draudimo taisyklių parengimui, o draudimo taisyklėse numatytos sąlygos buvo nustatytos iš anksto draudiko parengtose standartinėse transporto priemonių KASKO draudimo taisyklėse. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką pagal faktines bylos aplinkybes panašiose bylose, automobilio registracijos dokumentų palikimas jame savaime nereiškia, jog taip valdytojas sudaro palankesnes sąlygas kitam asmeniui įvykdyti nusikaltimą (vagystę) ir kad automobilis bus pavogtas. Dėl to automobilio registracijos dokumentų palikimas automobilyje vertinamas kaip nepakankamai atsargus savininko elgesys, tačiau tokio pobūdžio draudimo taisyklių pažeidimas nėra pagrindas atsisakyti mokėti draudimo išmoką, bet kaip pagrindas sumažinti jos dydį. Taigi, nėra pagrindo išvadai, kad automobilio registracijos dokumentų palikimas jame savaime reiškia, jog šis bus pavogtas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-180/2012 ir kt.). Todėl draudimo taisyklių punktais leidžiančiais atsisakyti mokėti draudiminę išmoką be subjektyvių ir objektyvių aplinkybių vertinimo nustatoma neproporcingai didelė draudėjo atsakomybė už sutarties netinkamą įvykdymą, nes dėl draudėjo veiksmo (automobilio dokumentų palikimo automobilyje), neturinčio įtakos automobilio vagystei, šis asmuo paranda teisę į visišką nuostolių atlyginimą, kaip teisėtą lūkestį pagal sudarytą turto draudimo sutartį. Taip pat analizuojant situaciją CK 6.2284 straipsnio 7 dalyje numatyta išimtis dėl vartojimo sutarčių sąlygų, kurios nevertinamos nesąžiningumo požiūriu, netaikytina, o Draudimo taisyklėse nurodytos sąlygos gali būti laikytinos nesąžiningomis, dėl ko nėra pagrindo draudėjui nemokėti draudimo išmokos, o yra pagrindas objektyviai sumažinti draudimo išmokos dydį.

parengė: Šarūnas Gajauskas

Vertinant jūrų teisės galiojimo ir taikymo pagrindus bei neturint vieningo reguliavimo vykdant vežimus bei bandant nustatyti teisinio režimo taikymo pagrindus susidaro nevienodo reguliavimo problema, tad straipsniu norėtume įliustruotai pateikti vežimų jūra teisės galiojimo nevienodumo pagrindus skirtingose pasaulio valstybėse. Pabrėžtina, jog Roterdamo taisyklės, kurios apibendrina pervežimo jūra bei multimodaliniais būdais santykius, oficialiai ratifikuotos (2019 02 01 duomenimis) tik keturiose valstybėse – Ispanijoje, Toge, Kongo Respublikoje ir Kamerune, tad jų privalomas taikymas dar negalimas (tikėtina, jog jos ir neįsigalios), taigi jų nevertinsime apžvalgoje.  Šios apžvalgos apimčiai svarbus ir krovinio vieneto klausimo sprendimas.

Taigi situacija pateikiama analizuojant atskirus žemynus, o komentarai pateikiami santraukoje po žemėlapiais anglų kalba:

AFRIKA

2019-02-0109_53_50-afrikaafrika1Afrika 4.pngafrika3

AZIJAazijaazija1azija2azija3azija4

ŠIAURĖS AMERIKAsiauresamerikasiauresamerika1

PIETŲ AMERIKA

pietuamerikapietuamerika1

AUSTRALIJA IR OKEANIJAokeanijaokeanija1

EUROPA

europaeuropa1europa2europa3europa4

Taigi apibendrinant galima teigti, jog pateiktas reguliaviamo nevienodumas skirtingose pasaulio valstybėse gali sukelti materialių pasekmių, sprendžiant su nuostoliais susijusius klausimus bei siekiant tinkamo nuostolių atlyginimo, o taip pat vertinant galimų nuostolių mastą ir riziką. Pabrėžtina, jog Roterdamo taisyklės, kurios priimtos dar 2009 rugsėjo 23 dieną, sukuria materialius pagrindus vieningam pervežimų reguliavimo režimui, tačiau šių taisyklių faktiniam įsigaliojimui taikoma būtina bent 20 šalių ratifikacijos sąlygą, o kaip ir minėta anksčiau, Roterdamo taisyklės ratifikuotos tik 4 valstybėse, taigi tokiu ratifikacijos tarp valstybių tempu šios taisyklės taptu realiu teisės instrumentu tik 2058 metais. Taigi kol Roterdamo taisyklės nėra įsigaliojusios, netenkinant ratifikavusių šalių skaičiaus salygos, atitinkamose keturiose šias taisykles ratifikavusiose valstybėse taikomas anksčiau ratifikuotas galiojantis reguliavimas, nors ir Roterdamo taisyklių 89 straipsnio 1 ir 2 dalys numato pareigą denonsuoti prieš tai galiojusį vežimo jūrą reguliavimą.

Straipsnį parengė: Šarūnas Gajauskas

Kiekvienam teisininkui taikoma viena pagrindinių pareiginių taisyklių – laikytis senaties ir proceso terminų. Tačiau priklausomai nuo aplinkybių senaties termino praleidimas gali būti ir gynybos strategijos dalis, kuri atneša ir tam tikrų pozityvių pasekmių vienai ar kelioms proceso šalims.

Senaties samprata nacionalinėje teisėje galime rasti apibrėžtą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.124 straipsnyje, kuriame numatoma, jog Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį.“ Pabrėžtina, jog senaties termino instituto paskirtis – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą bei vientisumą, netrukdant nusistovėjusios situacijos, padėties ir aplinkybių, kurios įtakos nebedaro asmenų teisių ir pareigų apimčiai.

Pabrėžtina, jog CK 1.125 straipsnio 1 dalis numato, kad bendrasis senaties terminas sudaro 10 metų. Tačiau pastebėtina ir tai, jog atskiriems santykiams CK ir kiti įstatymai (arba įstatymo galią turintys aktai) gali nustatyti kitokio ilgio senaties terminus. To paties CK 1.125 straipsnio 11 dalis numato, jog Iš krovinių, keleivių ir bagažo vežimo atsirandantiems reikalavimams taikomi atskirų transporto rūšių kodeksuose (įstatymuose) nustatyti ieškinio senaties terminai.“, 12 dalis numato, jog “Šalių susitarimu pakeisti ieškinio senaties terminus ir jų skaičiavimo tvarką draudžiama.“

Taigi toliau aptarsime vežimo santykiams aktualius senaties ir kitus terminus:

CMR konvencijoje nustatyti aktualūs terminai:

CMR 30 straipsnio 1 dalis numato, jogakivaizdžių nuostolių ar sugadinimo atvejais pretenzijos turi būti pareiškiamos vėliausiai krovinio priėmimo metu arba, jeigu nuostoliai ar sugadinimas neakivaizdūs, – ne vėliau kaip per 7 darbo dienas po krovinio priėmimo (neskaitant sekmadienių ir šventės dienų)“.

CMR 30 straipsnio 3 dalis, numato taip pat, jog “Kompensacijos dėl pristatymo termino viršijimo gali būti pareikalauta, jeigu per 21 dieną po to, kai krovinys buvo perduotas gavėjui, buvo pateiktos raštiškos pretenzijos.“

Pabrėžtina, jog CMR konvencijos 30 straipsnio 4 dalis taip pat numato, jog “Apskaičiuojant šiame straipsnyje numatytus terminus, pristatymo diena, patikrinimo diena arba diena, kai krovinys perėjo gavėjo dispozicijon, neįskaitomos.“

Pabrėžtina, jog CMR konvencijos 32 straipsnio 1 dalis numato, jog “Teisė pateikti ieškinį dėl vežimų taikant šią Konvenciją dėl senaties prarandama po vienerių metų. Tačiau tyčinių veiksmų atveju arba kaltinimo, kuris pagal teismo, nagrinėjančio šį atvejį, taikomus įstatymus prilygsta tyčiniams veiksmams, atveju – senaties terminas yra treji metai.“

Pagal CMR konvenciją senaties terminų skačiavimo pradžiai aktualu atsižvelgti į:

“a) krovinio dalinio praradimo, sugadinimo ar pristatymo termino viršijimo atvejais – nuo krovinio pristatymo dienos;

b) visiškai praradus krovinį, senaties terminas pradedamas skaičiuoti trisdešimtąją dieną praėjus sutartam pristatymo terminui, o jeigu dėl pristatymo termino nebuvo susitarta, tai šešiasdešimtąją dieną po to, kai vežėjas priėmė krovinį;

c) visais kitais atvejais – praėjus trims mėnesiams po vežimo sutarties pasirašymo.“

Verta atkreipti dėmesį, jog diena, kuria prasideda senaties terminas, į jį neįskaitoma.

Taip pat pagal CMR konvencijos 32 straipsnio 2 dalį, numatoma, jog “Pretenzijų pateikimas raštu pristabdo senaties termino veikimą iki tos dienos, kai vežėjas raštu atmeta pretenziją ir grąžina prie jos pridėtus dokumentus. Jeigu pretenzija pripažįstama tik iš dalies, tai senaties terminas atnaujinamas tik ginčytinai pretenzijos daliai. Įrodyti pretenzijos ar atsakymo į ją gavimo faktą, taip pat dokumentų grąžinimą privalo ta pusė, kuri remiasi tuo faktu. Kitos pretenzijos, pateiktos tuo pačiu pagrindu, senaties termino nepristabdo.“

CMR konvencijos 32 straipsnio 4 dalis ekspresyviai nurodo, jog “Pasibaigus ieškinio senaties terminui, pretenzijos negali būti pateiktos priešieškinio arba prieštaravimo forma.“

Kaip jau aptarta kitame straipsnyje krovinį vežant keliems vežėjams ieškinio (pretenzijos) senaties terminų skaičiavimui (nepriklausomai nuo sutarčių sudarymo pobūdžio) taikoma CMR konvencijos 39 straipsnio 4 dalis, kuri numato, jog 32 straipsnio nuostatos taip pat taikomos ieškiniams, kuriuos vežėjai pateikia vieni kitiems. Tačiau senaties terminas prasideda arba nuo tos dienos, kai buvo paskelbtas galutinis teismo sprendimas, kuriuo nustatoma būtina sumokėti kompensacinė suma, kaip nurodyta šioje Konvencijoje, arba, jeigu tokio sprendimo nėra, – nuo faktinio atlygio mokėjimo dienos.“ Šio straipsnio taikymo pasekmes senaties terminams aptarėme straipsnyje “Regreso įgyvendinimas pagal CMR konvenciją, krovinį paeiliui vežus keliems vežėjams“.

Vertinant CMR konvencijos 20 straipsnio 1 dalies nuostatas numatoma, jog “Pagal sutartį įgaliojimus turintis asmuo gali, nepateikdamas kitų įrodymų, laikyti krovinį prarastu, jeigu jis, pasibaigus sutartam pristatymo terminui, per 30 dienų nepristatomas, o jeigu terminas nebuvo suderintas,- tai per 60 dienų nuo to momento, kai krovinį perėmė vežėjas.“

Apibendrintai CMR konvencijoje, taikomoje vežimams kelių transportu, nustatyti aktualūs terminai:

Pranešimo terminai:

Akivaizdus pažeidimai – krovinio pristatymo metu;

Neaikivaizdūs pažeidimai – per 7 dienas (neskaitant sekmadienių ir šventinių dienų);

Pavėluotas pristatymas – pretenzijos turi būti pateiktos per 21 dieną (įskaitant sekmadienius ir šventinias dienas).

Krovinys gali būti gali būti laikomas prarastu jei nepristatytas:

sutarus terminą – per 30 dienų, nesutarus terminų – per 60 dienų.

Ieškinių senaties terminai:

Bendrasis senaties terminas – 1 metai;

Tyčios arba didelio neatsargumo, prilygintino tyčiai, salygomis – 3 metai;

Senaties terminai ir jų skaičiavimas vykdant vietinius (kabotažinius) pervežimus kitose valstybėse gali skirtis.

Vežimams jūra aktualūs terminai pagal Hagos-Visbių ir Hamburgo taisykles

Hagos-visbiu taisyklių terminai:

Vadovaujantis Hagos-Visbių taisyklių 6 straipsniu numatoma, jog “Jeigu vežėjui ar jo agentui iškrovimo uoste raštu nepranešama apie prekių netekimą ar sužalojimą ir bendrą tokio netekimo ar sužalojimo pobūdį prieš perduodant prekes asmeniui pagal vežimo sutartį turinčiam teisę jas priimti saugoti, arba prekių perdavimo metu, arba jei netekimas ar sužalojimas netampa akivaizdūs per tris dienas, toks perdavimas yra prima facie įrodymas, kad vežėjas pristatė konosamente nurodytas prekes.“ Taigi jei netekimas ar sužalojimas neakivaizdūs, pranešimas turi būti pateiktas per tris dienas nuo prekių pristatymo.

Taip pat pabrėžtina, jog taisyklės numato, kad 3 straipsnio 6 dalies 4 pastraipą numatoma, jog: „Vadovaudamasis 6 bis dalimi, vežėjas ir laivas bet kuriuo atveju yra visiškai atleidžiami nuo atsakomybės už prekes, jeigu per vienerius metus nuo jų pristatymo arba nuo dienos, kai jos turėjo būti pristatytos, ieškinys nebuvo pareikštas. Šis laikotarpis gali būti pratęstas, jeigu šalys taip susitarė po to, kai atsirado pagrindas pareikšti ieškinį.“

Taipogi, 3 straipsnio 6 bis dalis numato: „Ieškinys dėl nuostolių atlyginimo gali būti pareikštas trečiajam asmeniui net ir po vienerių metų, kaip numatyta ankstesnėje dalyje, jeigu jis pareiškiamas per laikotarpį, numatytą pagal bylą nagrinėjančio teismo teisę. Tačiau šis numatytas laikotarpis neturi būti trumpesnis negu trys mėnesiai nuo dienos, kai tokį ieškinį dėl nuostolių atlyginimo pateikęs asmuo susitarė dėl reikalavimų patenkinimo arba jam laikantis procesinės teisės normų buvo įteiktas šaukimas į teismą byloje, kurioje jis yra atsakovas.“

Hamburgo taisyklėse nustatyti terminai:

Hamburgo taisyklių 19 straipsnio 1 dalis nustato griežtą reguliavimą, jog pranešimai apie akivaizdžius pažeidimus turėtų būti pateikti ne vėliau nei per vieną darbo dieną po krovinio pristatymo. Tuo tarpu to paties straipsnio 2 dalis numato, jog jei žala yra neakivaizdi pranešimai apie žalą ar nuostolius gali būti pateikti per 15 iš eilės einančių dienų po dienos kai krovinys buvo pristatytas gavėjui.

Pagal Hamburgo taisyklių 19 straipsnio 5 dalies nuostatas numatoma, jog jokia kompensacija nebus mokama atsiradusi dėl vėlavimo, nebent pranešimai raštu dėl vėlavimo bus pateikti per 60 iš eilės einančių dienų po dienos kai krovinys buvo pristatytas gavėjui.

To paties straipsnio 7 dalis nustato, jog pranešimas apie krovinio praradimą arba apgadinimą pateikiamas raštu ne vėliau nei per 90 iš eilės einančių dienų po žalos ar pažeidimų atsiradimo arba po pristatymo, priklausomai kuris iš šių veiksmų yra vėlesnis. Kitu atveju laikoma, jog nesilaikius nustatytų pranešimo terminų atimama teisė taikyti vežėjo atsakomybės pagrindus.

Pagal Hamburgo taisyklių 20 straipsnio 1 dalies nuostatas numatoma, jog ieškiniams susijusiems su vežimu pagal taisyklių nuostatas taikomas 2 metų senaties terminas. Terminas skaiciuojamas nuo krovinio pristatymo datos, o krovinio nepristačius nuo paskutinės dienos kai krovinys pagal sutartą terminą turėjo būti pristatytas gavėjui. Terminai pagal bendrąja taisyklę skaičiuojami nuo sekančios dienos. Taip pat pagal šio staipsnio 4 dalį asmuo kuriam pareiškti reikalavimai gali pratęsti terminą rašytine deklaracija pretenzijų reiškėjui.

Taip pat, Hamburgo taisyklių 5 straipsnio 3 dalis numato, jog teise pateikti pretenzijas turintis asmuo nepristačius krovinio per 60 dienų nuo sutarto termino gali laikyti krovinį prarastu.

Pabrėžtina, jog ieškiniai dėl nuostolių atlyginimo trečiajo asmens gali būti pareiškti ir praėjus dviejų metu senaties terminui jeigu jie pareiškiami per laikotarpį, numatytą pagal bylą nagrinėjančio teismo teisę. Tačiau šis numatytas laikotarpis neturi būti trumpesnis negu 90 dienų.

Apibendrintai vežimams jūra taikomose Hagos-Visbiu ir Hamburgo taisyklėse taikomi terminai:

Pranešimo terminai:

Hagos-Visbių taisyklės – akivaizdūs pažeidimai iškart po pristatymo, atsiradę vėliau bei neakivaizdūs per 3 dienas nuo pristatymo;

Hamburgo taisyklės – akivaizdūs pažeidimai ne vėliau nei per vieną darbo dieną po pristatymo (skaičiuojant nuo sekančios dienos), atsiradę vėliau bei neakivaizdūs per 15 dienų nuo pristatymo;

Krovinio pristatymo vėlavimas: Hamburgo taisyklės – 60 dienų po pristatymo

Trečiųjų asmenų pretenzijos: Hagos visbių taisyklės – 1 metai + < 3 mėnesiai, Hamburgo taisyklės – 2 metai + ne mažiau 90 dienų (abiem atvejais priklausomai nuo nacionalinėje teisėje pateikiamų terminų); Ieškinių senaties terminai: Hagos visbių taisyklės – 1 metai;

Hamburgo taisyklės – 2 metai;

Oro pervežimams taikomi terminai pagal Varšuvos ir Montrealio konvencijas

Varšuvos konvencija:

13 straipsnio 3 dalis numato, jog “Jei vežėjas pripažino prekės praradimą arba jei prekės neatvežamos per septynias dienas nuo tos dienos, kai jos turėjo būti atvežtos, gavėjui leidžiama vežėjo atžvilgiu pasinaudoti teisėmis, kylančiomis iš vežimo sutarties.“

26 straipsnio 2 dalis numato, jog “Sugadinimo atveju gavėjas, pastebėjęs sugadinimą, turi tuoj pat arba vėliausiai per tris dienas bagažo atveju ir septynias dienas prekių atžvilgiu, skaičiuojant nuo jų gavimo dienos, pareikšti vežėjui pretenziją. Jei šis terminas praleidžiamas, pretenzija turi būti pareikšta ne vėliau kaip per keturiolika dienų, kai bagažas arba prekės buvo perduotos jo disponavimui.“

Taip pat, to paties straipsnio 4 dalis numato, jog “Jei per nustatytą terminą pretenzija nepareiškiama, jokie ieškiniai vežėjui nepriimami, išskyrus tuos atvejus, kai pastarasis apgavo.“

29 straipsnio 1 dalis numato, jog “Teisė į ieškinį prarandama, jei ieškinys dėl atsakomybės nebus pareikštas per du metus nuo atvykimo dienos arba nuo tos dienos, kai orlaivis turėjo atvykti, arba nuo vežimo nutrūkimo dienos.“

To paties straipsnio 2 dalis numato, jog “Termino skaičiavimo tvarką nustato įstatymas teismo, kuriam įteiktas ieškinys“

35 straipsnis nustato, jog Kai šioje Konvencijoje kalbama apie „dienas“, suprantamos visos kalendorinės dienos, o ne darbo dienos“

Montrealio Konvencija:

13 straipsnio 3 dalis taip pat nustato, jog “Jei vežėjas pripažįsta, kad krovinys prarastas arba jei krovinys neatvežamas per septynias dienas nuo tos dienos, kai jis turėjo būti atvežtas, gavėjas turi teisę pasinaudoti vežimo sutartyje numatytomis teisėmis vežėjo atžvilgiu.“

Taipogi, 31 straipsnio 2 dalis numato, jog “Žalos atveju – asmuo turintis teisę, kad jam būtų pristatytas krovinys, pastebėjęs padarytą žalą, tuoj pat arba vėliausiai per 7 dienas nuo įregistruoto bagažo gavimo dienos bei per 14 dienų nuo krovinio gavimo dienos privalo pateikti skundą vežėjui. Jei vėluojama, skundas privalo būti pareikštas ne vėliau kaip per 21 dieną nuo tos dienos, kai jam buvo perduotas bagažas ar krovinys“.

Montrealio konvencijos 35 straipsnio 1 dalis, kalbanti apie ieškinių senatį, numato, jog “Teisė į žalos atlyginimą panaikinama, jeigu ieškinys nebuvo pareikštas per dvejus metus, skaičiuojant nuo atvykimo į paskirties vietą dienos arba nuo tos dienos, kada orlaivis turėjo atvykti, arba nuo tos dienos, kada vežimas sustojo“

Pabrėžtina, jog 2 šio straipsnio dalis nustato, jog “Šio laikotarpio apskaičiavimo metodas nustatomas pagal teismo, kuriam pateiktas ieškinys, vietos teisę“.

Montrealio konvencijos 52 straipsnis taip pat kaip ir Varšuvos konvencijos 35 straipsnis, numato, jog “Kai šioje Konvencijoje kalbama apie „dienas“, jos suprantamos kaip kalendorinės dienos, o ne darbo dienos.“

Apibendrintai Varšuvos ir Montrealio konvencijose nustatyti aktualūs terminai:

Pranešimas apie žalą:

Varšuvos konvencija – pastebėjus pažeidimus tuoj pat arba vėliausiai per 3 dienas bagažo atveju ir 7 dienas prekių atžvilgiu, skaičiuojant nuo jų gavimo dienos. Jei šis terminas praleidžiamas, pretenzija turi būti pareikšta (neakivaizdžių defektų atveju) ne vėliau kaip per 14 dienų, kai bagažas arba prekės buvo perduotos gavėjo disponavimui.

Montrealio konvencija – tuoj pat arba vėliausiai per 7 dienas nuo įregistruoto bagažo gavimo dienos bei per 14 dienų nuo krovinio gavimo dienos privalo pateikti skundą vežėjui.

Krovinio praradimo pripažinimas: Varšuvos konvencija – praradus arba nepristačius krovinio per 7 dienas nuo sutarto termino.

Vėlavimas: Montrealio konvencija – skundas privalo būti pareikštas ne vėliau kaip per 21 dieną nuo tos dienos, kai vežėjui buvo perduotas bagažas ar krovinys.

Senaties terminai ieškiniui: 

Varšuvos konvencija – 2 metai nuo atvykimo dienos arba nuo tos dienos, kai orlaivis turėjo atvykti, arba nuo vežimo nutrūkimo dienos;

Montrealio konvencija – 2 metai nuo atvykimo dienos arba nuo tos dienos, kai orlaivis turėjo atvykti, arba nuo vežimo nutrūkimo dienos.

Vežimams geležinkeliu pagal SMGS ir COTIF-CIM taisykles aktualūs terminai

SMGS taisyklių nuostatos:

Vadovaujantis 31 straipsnio 1 dalimi, numatoma, jog “siuntėjo ar gavėjo pretenzijos ir ieškiniai geležinkeliams pagal vežimo sutartis arba geležinkelių reikalavimai ir ieškiniai siuntėjams ar gavėjams dėl važtapinigių, baudų ir nuostolių atlygio sumokėjimo gali būti pateikti per 9 mėnesius, išskyrus pretenzijas ir ieškinius dėl krovinio pristatymo termino pažeidimo, kuriems pateikti nustatomas 2 mėnesių terminas.“

To paties straipsnio 2 dalis, numato, jog šio straipsnio 1 paragrafe nurodyti terminai skaičiuojami atitinkamai:

1) pretenzijoms dėl atlyginimo už dalinį krovinio praradimą, masės trūkumą, krovinio sugadinimą, gedimą arba dėl kitokių priežasčių pablogėjusią krovinio kokybę, dėl krovinio pristatymo termino pažeidimo – nuo krovinio išdavimo gavėjui dienos;

2) pretenzijoms dėl visiško krovinio praradimo – praėjus 30-iai dienų nuo krovinio pristatymo termino, paskaičiuoto pagal 14 straipsnį, pabaigos; 3) pretenzijoms dėl papildomo apmokėjimo arba pretenzijoms dėl važtapinigių, baudų grąžinimo arba pretenzijoms, susijusioms su perskaičiavimais dėl klaidingo tarifo taikymo, – nuo apmokėjimo dienos arba, jeigu apmokėjimas nebuvo atliktas, nuo krovinio išdavimo dienos; 4) visoms kitoms pretenzijoms ir reikalavimams – nuo aplinkybių, kuriomis remiantis juos galima pateikti, nustatymo dienos. Senaties termino pradžios data į terminą neįtraukiama.

31 Straipsnio 3 dalis numato, jog “Jeigu siuntėjas arba gavėjas pateikė geležinkeliui raštišką, pagal 29 straipsnį įformintą pretenziją, šio straipsnio 1 paragrafe nurodyto senaties termino eiga pristabdoma. Senaties termino eiga tęsiasi nuo tos dienos, kai geležinkelis pranešė pretenzijos pareiškėjui apie visos arba dalies jo pretenzijos atmetimą; atmetimo diena laikoma nurodyta išsiuntimo punkto pašto spaudo data arba diena, kada pretenzijos pateikėjas savo rašteliu patvirtino pranešimo apie atmetimą gavimą. Jeigu pretenzija palikta be atsakymo, tai senaties termino eiga atnaujinama nuo 29 straipsnio 8 paragrafe nurodyto termino. Įrodymus apie pretenzijos išsiuntimą geležinkeliui arba apie atsakymą į ją ir apie dokumentų arba neišsamios pretenzijos grąžinimą pagal 29 straipsnio 7 paragrafą turi pateikti ta šalis, kuri remiasi šiais faktais. Pakartotinės pretenzijos, kuriose pareiškiami anksčiau pateikti reikalavimai, nepristabdo numatyto šio straipsnio 1 paragrafe senaties termino eigos.“

To paties straipsnio 4 dalis imperatyviai numato, jog “pretenzijos ir reikalavimai, kurių senaties terminas pasibaigė, negali būti pateikti kaip ieškiniai.“

Vienodosios tarptautinio krovinių vežimo geležinkeliais sutarties taisyklės CIM:

Pagal CIM taisyklių 48 straipsnio 1 dalį – “Ieškinių, susijusių su vežimo sutartimi, senaties terminas – vieneri metai. Tačiau dvejų metų senaties terminas taikomas:
a) ieškiniams dėl išperkamojo mokesčio, kurį vežėjas yra paėmęs iš gavėjo, susigrąžinimo;
b) ieškiniams dėl pajamų, gautų vežėjui pardavus krovinį, susigrąžinimo;
c) ieškiniams dėl žalos, atsiradusios dėl veiksmų arba neveikimo siekiant tyčia padaryti tokią žalą arba elgiantis nerūpestingai, bet suvokiant, kad dėl tokių veiksmų gali būti padaryta ši žala;
d) ieškiniams dėl vežimo sutarčių, sudarytų prieš važtos dokumentų performinimą 28 straipsnyje numatytu atveju.“

Pagal CIM taisyklių 48 straipsnio 2 dalį numatoma, jog ieškinių senaties terminas pradedamas skaičiuoti:
“a) nuo trisdešimtos dienos pasibaigus krovinio pristatymo terminui – ieškiniams dėl kompensacijos už visą prarastą krovinį;
b) nuo krovinio pristatymo dienos – ieškiniams dėl kompensacijos už krovinio dalies praradimą, apgadinimą arba vėlavimą jį pristatyti per krovinio pristatymo terminą;
c) nuo tos dienos, kai galima įgyvendinti savo teises, – visais kitais atvejais. Nurodyta senaties termino pradžios diena į senaties terminą neįskaičiuojama.“
To paties straipsnio 3 dalis numato, jog “raštu pateikus reikalavimą, senaties terminas sustabdomas iki tos dienos, kai vežėjas rašytiniu pranešimu atmeta reikalavimą ir grąžina pridėtus dokumentus. Jeigu reikalavimas pripažįstamas tik iš dalies, senaties terminas toliau skaičiuojamas ginčytinai reikalavimo daliai. Pareiga įrodyti, kad reikalavimas yra gautas ar į jį atsakyta arba kad dokumentai yra grąžinti, tenka šaliai, kuri remiasi atitinkamu faktu. Dėl vėliau pateiktų reikalavimų tuo pačiu pagrindu senaties terminas nestabdomas.“

48 straipsnio 4 dalis numato, jog “pasibaigus senaties terminui, nebegalima pareikšti ieškinio net priešieškinio ar prieštaravimo forma.“

Taip pat pabrėžtina, jog pagal CIM taisyklių 29 straipsnio 1 dalį, nustatoma, jog “Turintis tam teisę asmuo gali, neprivalėdamas pateikti papildomų įrodymų, laikyti krovinį prarastu, jeigu per 30 dienų nuo krovinio pristatymo termino pabaigos jis nebuvo pristatytas arba perduotas disponuoti.“

Apibendrintai vežimams geležinkeliais taikomose SMGS ir CIM taisyklėse nustatyti aktualūs terminai:

Ieškinio senaties terminas: SMGS – 9 mėnesiai, CIM – 1 metai (tam tikrais atvejais – 2 metai);

Pretenzijos dėl vėlavimo: SMGS – 2 mėnesiai, CIM – 60 dienų;

Draudimo santykiams aktualūs terminai:

Veikiant vežimų sektoriuje jau tapo rinkos standartu drausti savo kaip faktinio ar sutartinio vežėjo atsakomybę, tad būtina apibrėžti, jog CK 1.125 straipsnio 7 dalis numato “Sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas taikomas iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams.“ Būtina pabrėžti, jog draudikui perėmus subrogacijos teise reikalavimą, aptartą straipsnyje Regreso, subrogacijos ir cesijos santykis, savaime netaikomas šis terminas, o galioja prieš tai prievolę turėjusiam asmeniui skaičiuoti terminai ir jie tęsiasi.

Straipsnį parengė: Šarūnas Gajauskas

Vežant krovinius keliais ir transportavimo metu įvykus žalai, norint tinkamai įgyvendinti krovinio savininko teisę į nuostolių atlyginimą atsiranda pagrįstas pagrindas vertinti esminius skirtumus reiškiant reklamacijas (pranešimas) ir reikalavimus (pretenzijas) dėl padarytos žalos. Materialiai ir procesiškai tai skirtingi veiksmai, kurie svarbūs kiekvienu atveju, kai patyrus žalą ar nuostolius vežant krovinius pagal CMR konvencijos nuostatas norima šių nuostolių kompensaciją teisėtai gauti iš atsakingo asmens. Pabrėžtina, jog nors panašus procedūrų aiškinimas taip pat taikytinas ir nacionalinėse teisės doktrinose visoje kontinentinėje Europoje, tačiau šiame straipsnyje trumpai aptarsime ir vertinsime tik tarptautinių vežimų srityje teikiamus pranešimus ir pretenzijas dėl žalos, joms keliamus formalius reikalavimus ir teisines pasėkmes.

Taigi, kaip ir minėta, pagal CMR konvencijos nuostatas įvykus žalai būtina skirti atskirus procesinius  veiksmus, įgyvendinant savo teisę į nuostolių atlyginimą, teikiant:

  • Reklamacijas – teikiama kaip pirminis pranešimas tik nustačius žalos faktą (Pagal CMR 30 straipsnį);
  • Pretenzijas – teikiama pareiškiant faktinį pagrįstą reikalavimą dėl patirtų nuostolių atlyginimo (Pagal CMR 32 straipsnį).

Reklamacija arba pranešimas apie žalą pagal CMR konvenciją

Vadovaujantis suformuota Lietuvos teismų praktika, numatoma, jog “CMR konvencijos 30 straipsnyje nurodytos reklamacijos (pretenzijos) yra bendro pobūdžio pranešimas vežėjui apie trūkumus. Tokios pretenzijos (reklamacijos) gali būti įrašomos į važtaraštį arba atskirai išsiųstos paštu, faksu ar telegrafu.“ (Civilinė byla Nr. 2A-142-640/2015)

Reklamacijos teikimo poreikis aiškinamas CMR Konvencijos 30 straipsnio 1 dalimi, kuri nustato, kad “jeigu gavėjas priima prekių siuntą be tinkamo jų būklės patikrinimo drauge su vežėju, arba nepateikia jam reklamacijų, apibūdinančių praradimą ar žalą, ne vėliau kaip krovinio priėmimo metu, jei praradimas ar žala akivaizdūs, ir ne vėliau kaip per 7 dienas nuo pristatymo dienos, jei žala ar praradimas nėra akivaizdūs, tai laikoma, kad gavėjas priėmė prekių siuntą tokios būklės, kuri nurodyta važtaraštyje.“ Pabrėžtina, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau LAT) teisėjų Senato 2001-06-15 nutarimo Nr.31, 42 dalis nurodo, kad jei “gavus krovinį jo defektai (trūkumai) yra akivaizdūs (matomi ir be išpakavimo) vežėjui (arba vežėjo vairuotojui) turi būti nedelsiant (žodžiu arba raštu) pateikta reklamacija. Tačiau reklamacijų poreikis atsiranda ne tik pabrėžiant žalos atsiradimo ir fiksavimo faktą, bet ir vadovaujantis CMR konvencijos 30 straipsnio 5 dalį, kuri numato, jog šalių bendradarbiavimo pareigą sprendžiant situaciją.“

Bandant detaliau atskleisti reklamacijos sąvoką būtina vadovaujantis minėtu LAT Senato nutarimu, kuriuo numatoma, jog “CMR Kon­ven­ci­jos 30 straipsnio 1 dalies pras­me re­kla­ma­ci­ja – ben­dro po­bū­džio pra­ne­ši­mas ve­žė­jui apie at­vež­to kro­vi­nio de­fek­tus. Re­kla­ma­ci­jos tiks­las – su­teik­ti ve­žė­jui in­for­ma­ci­ją apie aki­vaiz­džius trū­ku­mus, kad ve­žė­jas ga­lė­tų tuoj pat im­tis ne­ati­dė­lio­ti­nų veiks­mų ža­los dy­džiui, jos po­bū­džiui ir su­si­da­ry­mo me­cha­niz­mui nu­sta­ty­ti. Kaip bu­vo nu­sta­ty­ta by­lo­je, ga­vė­jas, pri­im­da­mas kro­vi­nį, at­li­ko kro­vi­nio būk­lės eks­per­ti­zę ir ja va­do­vau­da­ma­sis at­si­sa­kė pri­im­ti su­ga­din­tą kro­vi­nio da­lį, pa­žy­mė­da­mas tai važ­ta­raš­ty­je.  To­kie ga­vė­jo veiks­mai lei­džia da­ry­ti iš­va­dą, jog ve­žė­jas bu­vo tin­ka­mai in­for­muo­tas dėl kro­vi­nio su­ga­di­ni­mo, kaip to rei­ka­lau­ja CMR kon­ven­ci­ja“. Taip pat, teismų praktikoje, taikant 1956 metų Ženevos Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (CMR) normas, apžvalgos XIV skyriuje ,,Reklamacijos, pretenzijos ir ieškiniai“ yra nurodyta, kad ,,Reklamacija, padaryta CMR važtaraštyje turi įrodymo galią, nes jei nėra pažymėta važtaraštyje apie prekių būklę jų gavimo metu, laikoma, kad prekės gautos tinkamos kokybės“. Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2007-06-22 dienos nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-269-2007 konstatavo, kad CMR konvencijos prasme vežėjo atsakomybė už krovinį pasibaigia, kai CMR važtaraštį pasirašo gavėjas (taip patvirtindamas apie krovinio pristatymą), kuris tampa atsakingas už krovinio likimą.

Pabrėžtina, jog LAT senato nutarimu taip pat buvo apibrėžtas ir teikiamų reklamacijų  pateikimo forma, nustatant, jog “teismai taikydami CMR Kon­ven­ci­jos 30 straipsnio 1 dalimi, ne­tin­ka­mai jį aiš­ki­no, kon­sta­tuo­da­mi, jog pre­ten­zi­jos (re­kla­ma­ci­jos) tu­ri bū­ti pa­reiš­kia­mos raš­tu. CMR Kon­ven­ci­jos 30 straipsnio 1 dalis nu­ma­to, jog pre­ten­zi­jos ve­žė­jui dėl kro­vi­nio būk­lės pri­va­lo bū­ti pa­reiš­kia­mos raš­tu tik tuo at­ve­ju, jei­gu kro­vi­nio pra­ra­di­mas ar su­ga­di­ni­mas nė­ra aki­vaiz­dūs. Ga­vė­jo re­kla­ma­ci­jai, reiš­kia­mai dėl aki­vaiz­džių trū­ku­mų, nė­ra nu­sta­ty­ta pri­va­lo­ma ra­šy­ti­nė for­ma, to­dėl to­kia re­kla­ma­ci­ja ve­žė­jui ga­li bū­ti pa­reiš­kia­ma tiek raš­tu, tiek žo­džiu, tiek bet ko­kia ki­ta for­ma (taip pat ir pa­da­rant žy­mą važ­ta­raš­ty­je). Tai, ar re­kla­ma­ci­ja ve­žė­jui pa­reikš­ta tin­ka­mai, kiek­vie­nu at­ve­ju tu­ri bū­ti ver­ti­na­ma at­si­žvel­giant į re­kla­ma­ci­jos tiks­lą bei kon­kre­čias by­los ap­lin­ky­bes (LAT se­na­to nu­ta­ri­mas Nr. 31). “

Taigi įvykus žalai savaime pabrėžtina, jog šalis turi pareigą pranešti apie žalos faktą pateikiant pranešimą. Vienoje iš bylų nustatyta, jog šalių susirašinėjimas per programą „Skype“ taip pat vertintinas kaip tinkamas šalies informavimas apie patirtus nuostolius, nurodant galimybę pareikšti net ir tolesnes pretenzijas tuo pačiu komunikaciniu būdu (Civilinė byla Nr.2A-142-640/2015). Taigi vertinant reklamacijų ir pretenzijų santykį teismų praktikoje būtina atsižvelgti į tai, kad reklamacijų teikimui paliekama formos pasirinkimo laisvė, taip net susirašinėjimas elektroninio ryšio priemonėmis (pvz. per programą „Skype“) gali būti laikomas reklamacijos pobūdžio priemone, įrodant, jog šalis buvo tinkamai informuota apie pažeidimus. Tačiau tokiu būdu nenurodant aiškiai suformuoto reikalavimo, žalos dydžio, o taip pat nepateikus dokumentų, kurių pagrindu pretenziją gavęs atsakovas galėtų daryti išvadą – tenkinti pretenziją ar ne, toks susirašinėjimas su šalimi elektroninio ryšio priemone negalėtų būti laikomas pretenzija sukeliančia tam tikras teisines procesines pasėkmes – sustabdančia ieškinio senaties terminą. Pabrėžtina, jog CMR važtaraštyje gavėjo padaryti įrašai gali būti traktuotini reklamacijos pareiškimu tiesioginiam vežėjui, įvertinus, kad krovinio gavėjas krovinio iškrovimo dieną pateikė ieškovui rašytinę reklamaciją dėl dalies krovinio sugadinimo bei tai, kad šaliai buvo tinkamai pranešta apie krovinio dalies sugadinimą. Atkreiptinas dėmesys, kad reklamacija, reiškiama CMR konvencijos 30 straipsnio pagrindu, negali būti prilyginama pretenzijai, minimai CMR konvencijos 32 straipsnio 2 dalyje, nes reklamacijos ieškinio senaties termino nestabdo, reklamacijose, reiškiamose CMR konvencijos 30 straipsnio pagrindu, skirtingai nuo pretenzijų, minimų CMR konvencijos 32 straipsnio 2 dalyje, nėra būtina nurodyti žalos dydį, reikalavimo pagrindą ir kt., o pakanka, kad būtų konstatuota, jog pristatyo krovinio būklė nėra tinkama. Todėl nei pastaba važtaraštyje dėl vežimo sąlygų pažeidimo, nei elektroninis susirašinėjimas, nelaikytini pretenzijomis CMR konvencijos 32 straipsnio 2 dalies prasme, kurios sustabdo ieškinio senaties terminą.

Pretenzija arba reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo

Pretenzija – tai dokumentas, kurio pagrindu pareiškiamas pagrįstas reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo ir ja sukuriamos tam tikros teisinės pasėkmės jos gavėjui. Kaip jau minėta, pretenzija, kaip ji pateikiama CMR konvencijos 32 straipsnio nuostatose, skirtingai nuo reklamacijų, reiškiamų CMR konvencijos 30 straipsnio pagrindu, būtina nurodyti žalos dydį, reikalavimo pagrindą ir kitą svarbią informaciją, nes šiuo dokumentu įgyvendinamos tam tikros procesinės teisės sukuriant teisines pasėkmes.

Vadovaujantis CMR konvencijos 32 straipsnio 2 dalimi, numatoma, jog “pretenzijų pateikimas raštu pristabdo senaties termino veikimą iki tos dienos, kai vežėjas raštu atmeta pretenziją ir grąžina prie jos pridėtus dokumentus. Jeigu pretenzija pripažįstama tik iš dalies, tai senaties terminas atnaujinamas tik ginčytinai pretenzijos daliai. Įrodyti pretenzijos ar atsakymo į ją gavimo faktą, taip pat dokumentų grąžinimą privalo ta pusė, kuri remiasi tuo faktu. Kitos pretenzijos, pateiktos tuo pačiu pagrindu, senaties termino nepristabdo“. Kaip numato LAT Senatas pabrėžtina, jog konvencijoje nėra imperatyvaus reikalavimo pareikšti pretenziją prieš pareiškiant ieškinį teisme dėl krovinio praradimo ar sugadinimo (išskyrus dėl nuostolių atlyginimo už pavėluotą pristatymą), bet pretenzijos pareiškimas sustabdo ieškininės senaties termino eigą iki tos dienos, kai gaunamas pretenzijos atmetimas ir grąžinami prie pretenzijos pridėti dokumentai (CMR konvencija 32 straipsnis 2 dalis).

Pretenziją, kuria sustabdoma ieškininės senaties termino eiga, raštu gali pareikšti siuntėjas ir gavėjas arba kiti turintys reikalavimo teisę asmenys vežėjui, taip pat ir vežėjas kitiems proceso dalyviams (lat senatas). Pretenzija, sustabdančia ieškininės senaties termino eigą, laikytinas ne bet koks rašytinis kreipimasis, o tik toks, kuriame aiškiai ir nedviprasmiškai nurodytas reikalavimas, žalos dydis, atsakomybės pagrindai, taip pat pridėti dokumentai, kurių pagrindu pretenziją gavęs asmuo galėtų daryti išvadą – tenkinti pretenziją arba ne (LAT se­na­to nu­ta­ri­mas Nr. 31). Taigi atkreiptinas dėmesys, jog vadovaujantis Lietuvos teismų praktika, ir norint tam tikrų teisinių pasėkmių, teikiamai pretenzijai keliami tam tikri reikalavimai: “pretenzija nelaikytinas bet koks rašytinis pareiškimas, o tik toks, kuriame aiškiai nurodytas reikalavimas, žalos dydis, atsakomybės pagrindai, taip pat pridėti dokumentai, iš kurių būtų galima spręsti, ar pripažinti pretenziją. Tokie reikalavimai pretenzijai yra susiformavę tarptautinėje praktikoje“ (Civilinė byla Nr.3K-3-263/2011).

Apibendrinus būtina pabrėžti, jog pranešimų apie žalą (reklamacijų) ir reikalavimų dėl nuostolių (pretenzijų) skirtumai labai aiškūs: teiktinoms reklamacijoms paliekama jų formos pasirinkimo laisvė (nors verta apsvarstyti ir tai, jog reklamacijos teikimo faktą vistiek vėliau gali tekti įrodinėti, taigi rekomenduotina rinktis tam priimtiniausią formą), tuo tarpu pretenzijų reiškimui nustatytina būtina rašytinė forma. Tokie materialųs formos skirtumai egzistuoja tuo pagrindu, jog reikalavimu dėl patirtų nuostolių atlyginimo (pretenzija) siekiama sukurti tam tikras procesines pasėkmes – sustabdyti senaties terminą, o vadovaujantis bendra teisės teorija, teigtina, jog formos nesilaikymas atima teise remtis juridiniu faktu prieš trečiuosius asmenis, taip sudarant papildomų keblumų teisme kilus procesinių terminų praleidimo klausimui. Nepaisant to būtina pabrežti, jog reklamacija sudaro prielaidas žalos fakto nustatymui ir vežėjo kaltės prezumpcijos taikymui, tačiau pretenzijų reiškėjui vistiek paliekama universali pareiga tinkamai įrodyti nuostolio dydį. Pabrėžtina, jog įgyvendinant savo teises galima ir nereikšti reikalavimų dėl nuostolių atlyginimo (pretenzijų), o tiesiogiai savo teisę įgyvendinti ir ją ginti teisme, nes pretenzijos teikimas tai teisė, bet ne pareiga. Taipogi, verta atminti, jog pretenzijų procesinėms pasėkmėms kilti keliamos būtinos sąlygos nuostolių pagrįstumui ir jų įrodytinumui.

Straipsnį parengė: Šarūnas Gajauskas

Plečiantis globaliam pervežimų tinklui proporcingai didėja ir rizika dėl žalos ar nuostolių, kurie gali atsirasti pervežimo metu vežėjui praradus arba sugadinus krovinį arba pavėlavus jį pristatyti į paskirties vietą, tad šiuo straipsniu pabandysime atskleisti žalos apimties sampratą, nustatymą bei kitus vežėjų atsakomybės aspektus pagal „Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvenciją (toliau CMR konvencija)“.

Vežėjo atsakomybės už žala kroviniui prielaidos

Bendrai aspektais vertinant kas yra žala galima bandyti remtis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – LR CK) 6.249 straipsnio “Žala ir nuostoliai“ pirma dalimi, kurioje numatoma, jog: “Žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas“. Tačiau vežimo santykiuose vadovaujantis galiojančiu reguliavimu žalos samprata dažnai gali susiaurėti.

Vežėjo kaip šalies atsakomybės prielaidos kyla iš pačios krovinio vežimo sutarties, kuria susitariančios šalys nustato subjektų teisių ir pareigų apimtį. Sutartimi faktinis arba sutartinis vežėjas įsipareigoja krovinį priėmus pervežti šį saugoti viso atliekamo pervežimo metu, o užsakovui priskiriamos pareigos vežėjui sumokėti už suteiktas pervežimo paslaugas, teisingai pateikti pervežimo nurodymus, dokumentaciją bei tinkamai paruošti krovinį pervežimui. Taigi apibendrintai galima teigti, jog šių sutartų prievolių neįvykdymas ar netinkamas vykdymas sukelia pasekmes prievoles netinkamai vykdžiusiai šaliai.

Sutartinių pareigų nevykdymo pasekmių apibrėžimą galime atrasti LR CK 6.61 straipsnio pirmoje dalyje, kurioje numatyta, jog „Kai skolininkas neįvykdo prievolės atlikti tam tikrą darbą, kreditorius turi teisę atlikti tą darbą skolininko sąskaita per protingą terminą ir už protingą kainą, jeigu ko kita nenumato įstatymai ar sutartis, arba reikalauti atlyginti nuostolius“. Taigi analizuojant pateiktą apibrėžimą galime teigti, jog vežimo santykių civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindus sukelia krovinių vežimo sutarties šalių prisiimtų įsipareigojimų neįvykdymas arba netinkamas įvykdymas. Analogiškas reguliavimas, pasireiškiantis per esminį restitutio in integrum principą, kartojasi visų pasaulio valstybių teisės režimuose ir numato, jog nuostoliai turi būti atlyginami, grąžinant nuostolį patyrusį asmenį į tokią būsena, kurioje šis būtų buvęs jei nuostoliai nebūtų kilę (visiško nuostolių atlyginimo principas).

Vežėjo atsakomybės už krovinį pradžios momentas yra svarbus numatant vežėjo teisinių pareigų saugoti krovinį pradžią. Numatant, jog atsakomybė sietina su pervežimo sutartimi, o ši yra realinės prigimties, tad šios sutarties vykdymo pradėjimo momentas sietinas su krovinio priėmimo pervežti momentu, o tai reiškia, kad vežėjo atsakomybės pradžia preziumuojama tik nuo momento, kai vežėjas, priėmęs perduotą krovinį, pasirašo atitinkamuose pervežimo dokumentuose.

Vežėjo pareigos pagal CMR konvenciją krovinį priimant į savo dispoziciją

Vadovaujantis „Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvenciją (CMR)“ vežėjas turi pareigą pagal sudarytą vežimo sutartį pristatyti sveiką ir nepažeistą krovinį tarptautiniu maršrutu. Tačiau prieš priimdamas vežti krovinį vežėjas turi pareiga pagal važtaraštyje nurodomus duomenis sutikrinti krovinio kiekį bei būklę (5 ir 6 CMR konvencijos straipsniai) bei pastebėjęs neatitikimus turi pareigą palikti atitinkamus įrašus krovinio vežimo važtaraštyje. Krovinį priėmus vežti neatlikus šios pareigos preziumuotina, jog krovinys pervežimui buvo perduotas tinkamos būklės ir visos pasekmės kilo pervežimo metu kroviniui esant vežėjo atsakomybėje. Būtina pabrėžti, jog apžiūros pareiga apsiriboja vizualine krovinio apžiūra ar palietus pakuote, nustatant ar pakuotė nėra pažeista ir yra pakankama tinkamam bei saugiam krovinio pervežimui, todėl iš vežėjo nereikalaujama imtis ypatingų priemonių krovinio būklės vertinimui ir užtenka apsiriboti atidžia apžiūra (UAB „Darvydas“ p. J. K. IĮ „Banga“, J. K. ir kt., LR Aukščiausiasis teismas( 2012, Nr. 3K-3-227; 2015, Nr. 3K-3-593-687); Antwerp apeliacinis teismas (1986, Nr. N-19861008-5).

Kaltės prezumpcija ir taikymas/netaikymas pagal CMR konvenciją

Taigi, kaip aptarta, pagal CMR konvencijos nuostatas vežėjas turi pareiga pasiekti nustatytą rezultatą – pristatyti krovinį į sutartą vietą tokioje pat kondicijoje kokioje jis buvo perduotas vežėjui. Jei šis įsipareigojimas negali būti įgyvendintas taikoma vežėjo kaltės prezumpcija užtikrina CMR konvencijos 17 straipsnyje. Pagal CMR konvencijos 17 straipsnio 1 dalies nuostatas numatomi trys pagrindai, kuriais vadovaujantis preziumuojama vežėjo atsakomybė pagal faktą:

  • visiškas praradimas;
  • dalinis sugadinimas/praradimas ir apgadinimas;
  • vėlavimas.

Taigi jei reikalavimus reiškianti šalis gali įrodyti, jog nuostoliai atsirado po krovinio perdavimo į vežėjo dispoziciją, tai vežėjui pristačius krovinį bus laikoma jog šis yra atsakingas už sukeltus nuostolius. Krovinio nepristačius laikoma, jog vežėjas yra visiškai atsakingas už nuostolius, nebent kaltė gali būti šalintina pagal atskiras aplinkybes, kurios nustatytos CMR konvencijos 17 straipsnio 2 ir 4 dalyse:

“2. Vežėjas neatsako už krovinio praradimą, jo sugadinimą ar pavėlavimą pristatyti, jei tai įvyko ne dėl vežėjo, o dėl kroviniu disponuojančio asmens kaltės, kaip jo nurodymų pasekmė, dėl krovinio defektų ar aplinkybių, kurių pasekmių vežėjas negalėjo išvengti.“

“4. Pagal 18 straipsnio 2 ir 5 punktų nuostatas vežėjas atleidžiamas nuo atsakomybės tuo atveju, kai krovinys prarandamas ar sugadinamas dėl ypatingos rizikos, kuri susijusi su viena ar keliomis toliau išvardytomis aplinkybėmis: a) buvo naudojamos atviros, be tento transporto priemonės, jeigu toks jų naudojimas buvo suderintas ir nurodytas važtaraštyje; b) kai krovinys, kuris pagal savo savybes netinkamas vežti jo neįpakavus ar blogai įpakavus, vežamas jo neįpakavus arba įpakavus netinkamai; c) jei krovinį pakrovė, perkrovė, sudėjo ar iškrovė krovinio siuntėjas, gavėjas ar trečiasis asmuo, veikiantis siuntėjo ar gavėjo vardu; d) dėl natūralių kai kurių krovinių savybių, dėl kurių jie buvo visai ar iš dalies prarasti ar sugadinti: surūdiję, supuvę, sudžiūvę, nubyrėję, suslūgę, pažeisti parazitų ar graužikų ir pan.; e) dėl nepakankamo ir nepatenkinamo kroviniams skirtų vietų ženklinimo ir numeravimo; f) vežant gyvūnus.“

Būtina pabrėžti, jog CMR konvencijos 18 straipsnio antra dalis numato pareigą vežėjui įrodyti, jog krovinys prarastas dėl vienos ar kelių aplinkybių pagal CMR konvencijos 17 straipsnio ketvirtą dalį. Jei vežėjas įrodo aplinkybės tai ir laikoma, jog nuostoliai buvo patirti dėl to ir kontraargumentų pateikimas priklauso nuostolius patyrusiam asmeniui.

Būtina pripažinti, jog vežėjas taip pat gali būti atsakingas ir už neakivaizdžius krovinio pažeidimus, kurie gali būti pastebėti krovinį jau pristačius turi būti pranešti per, pagal bendrą taisyklę, 7 dienas (+ sekmadienį + nedarbo dienas paskirties valstybėje <= 8 dienas) nuo pristatymo, gavėjui iš pradžių krovinį priėmus kaip neturinti išorinių pažeidimų. Tačiau tokiais atvejais minėta kaltės prezumpcija savaime negali būti taikoma, nes krovinio savininkui/nuostolius patyrusiam asmeniui priskiriama pareiga įrodyti priežastinį ryši tarp nuostolių ir atlikto pervežimo pažeidimų. Dėl aplinkybių, kurių pasekmių vežėjas negalėjo išvengti 

Kaip ir minėta vežėjas atleidžiamas nuo atsakomybės jeigu jis įrodo tam tikras vežimo metu atsiradusias sąlygas, dėl kurių krovinys buvo sugadintas arba prarastas ne nuo vežėjo priklausančių veiksmų arba vežėjas ėmėsi visų reikiamų priemonių saugant krovinį. Tačiau analizuojant tarptautinę teismų praktika iškyla klausimas ar atsakomybė pagal CMR konvencijoje nustatytą prezumpciją gali būti laikoma tik griežtai nustatyta ar visgi atsakomybė turi būti grįsta tik vežėjo klaidos faktu. Vertinant tarptautinę teismų praktiką nėra galimybės prieiti prie vieningos nuomonės. Kaip pavyzdys galėtų būti situacija, jog vežamą krovinį pavogus saugomoje ir vaizdo priemonėmis filmuojamoje aikštelėje, vairuotojui pasilikus transporto priemonėje tapačioje situacijoje vienu atveju vežėjui taikytina griežta atsakomybė, jį pripažįstant atsakingu dėl nuostolių (Danijos Aukščiausiasis teismas ND 1982.186 NL, ND 1997.167 DH), tuo tarpu kitų atveju teismai pasisako, jog vežėjui ėmusis visų įmanomų veiksmų apsaugoti krovinį, tačiau šį vis tiek pavogus, gali būti taikoma tik kalte pagrįsta atsakomybė (ND 1998.226, Norvegijos Aukščiausiasis teismas), kitaip tariant vežėjas tokiu atveju negali būti laikomas atsakingu už krovinio praradimą. Šiuo klausimu vertinant Lietuvos teismų praktiką taikant CMR konvenciją, patvirtinama konvencijos nuostata, jog vežėjas neatsako už krovinio praradimą, jeigu tai įvyko „dėl aplinkybių, kurių vežėjas negalėjo išvengti, o pasekmėms dėl šių aplinkybių negalėjo užkirsti kelio.“ (UAB “Šalvis“ p. UAB „Sanitex“, LR Aukščiausiasis teismas,(2006, Nr. 3K-3-392). Tačiau, išreiškus nuomone dėl galimybės taikyti kalte grįsta atsakomybės doktriną, nurodoma, jog tokie atvejai laikomi neišvengiama aplinkybe tik išskirtinėse situacijose, kai vagystė vykdoma „jėga, ginklu, užpuolimu ar kitokiomis priemonėmis, kurioms neprotinga būtų priešintis.“ (M. Badaras p. UAB „BTA Draudimas“, Adictus, V. Stonkaus komercinė firma, Vilniaus apygardos teismas (2011, Nr.2A-1639-392))

Atsakomybės ribojimas ir žalos dydžio nustatymas

Vadovaujantis originalia CMR konvencijos redakcija, numatoma, jog už prarastą ar sugadintą krovinį ar jo dalį vežėjas atsako iki 25 frankų ribos už kiekvieną trūkstamą krovinio kilogramą bruto svorio (CMR konvencijos 23 straipsnio 3 dalis). Šio straipsnio kontekste franku laikomas 900 prabos 10/31 g. aukso lydinys. Tačiau keičiantis monetarinės ir fiskalinės politikos poreikiams CMR konvencijos 23 straipsnio 3 dalis 1978 m. protokolu buvo pakeista į redakciją, kuri išdėstyta taip: „kompensacija negali būti didesnė kaip 8,33 atsiskaitymo vieneto už kiekvieną trūkstamą kilogramą bruto svorio“.

Pabrėžtina, jog konvencijoje nustatytas vežėjo atsakomybės ribojimas nėra savaime taikomas įpareigojimas, o tėra aukščiausia riba, kurios pagrindu nustatomas maksimalus galimas kompensuotinas nuostolių dydis pagal bendrą taisyklę, kurį krovinio savininkas privalomai turi įrodyti ir tinkamai pagrįsti. Vadovaujantis CMR konvencijos 23 straipsnio 1 dalimi apskaičiuojant vežto krovinio verte teikiamas prioritetas nustatant „vertę, toje vietoje ir tuo laiku, kai jis buvo priimtas vežti.“ Tais atvejais, kai krovinio vertės nustatyti priėmimo vežti vietoje neįmanoma taikomas alternatyvi krovinio vertės apskaičiavimo taisyklė – „krovinio vertė įvertinama pagal biržos kainas, o jeigu tokių nėra, – pagal rinkos, o jei nėra ir tokių, tai pagal to paties asortimento ir kokybės prekių vertę.“(CMR konvencijos 23 straipsnio 2 dalis). 

Dalinio praradimo, sugadinimo ar prekinės vertės netekimo atveju krovinio savininkas nuostolius gali įrodyti pokyčiu tarp krovinio kiekio, kokybes arba būklės prisiimant krovinį vežti ir šį pristačius. Nustatant krovinio vertės sumažėjimą vienu iš įrodymų gali būti eksperto išvada (CPK 177 straipsnio 2 dalis, 185, 212, 218 straipsniai; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „SP sistemos“ v. UAB „Transekspedija“, bylos Nr. 3K-3-504/2007). Tačiau būtina pabrėžti, jog žala, vertinant krovinio būklės atstatymo vertės pagrindu, gali neatitikti krovinio vertės sumažėjimo (2007-11-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-504/2007).

Taigi, nors CMR konvencijos 25 straipsnis nustato, jog vežėjo pareiga atlyginti nuostolį yra skaičiuojama proporcingai krovinio sugadinimo mastui ir negali viršyti visiško sunaikinimo vertės, o dalinio praradimo atveju, proporcingai tai daliai ir papildomiems mokėjimams jokie konvencijos vežėjo atsakomybės ribojimai negali būti taikomi, tačiau CMR konvencijos 24 straipsniu numatoma galimybė krovinio savininkui nustatyti kitokią atsakomybės ribą, sutariant sumokėti papildomą mokestį bei deklaruojant vežamo krovinio vertę. Laikantis nuostatos, jog pagrindinis pervežimo dokumentas ir prima facie įrodymas yra CMR vežimo važtaraštis taigi tokia krovinio vertės deklaracija būtina įrašyti į krovinio važtaraštį (Commentary on the Convention of 19 May 1956 on the Contract for the International Carriage of Goods by Road (CMR) (1975, Geneva). Tuo atveju praradus ar apgadinus krovinį vežėjas atsako deklaruota krovinio verte, tačiau vis dar vadovaujantis taisykle dėl krovinio vertės nustatymo priėmimo vežti vietoje ir momentu. Būtina pabrėžti, jog CMR konvencijos 24 straipsnio nuostatose nurodytas atlygis yra sutartinio pobūdžio ir nėra būtina sąlyga, tačiau taip norėta išreikšti poziciją, jog vežėjas veikia virš savo normalių paslaugų teikimo sąlygų ir prisiimta papildoma rizika, todėl turi teisėtą lūkestį į papildomą užmokestį. Aptartos deklaracijos negalima tapatinti su galimybe už užmokestį nustatyti papildoma krovinio verte pagal CMR konvencijos 26 straipsnio nuostatas, kuriai netaikomi, jokie ribojimai pagal 23, 24 ir 25 konvencijos straipsnius. Tokia nuostata įtvirtinama galimybė reikalauti atlyginti ne tik įrodytinus tiesioginius, bet ir netiesioginius patirtus nuostolius – prarastą pelną ar negautą naudą. Šie nuostoliai įrodinėjami remiantis nacionalinę nuostolį patyrusios šalies teise (James Buchanan & Co. Ltd. v.Babco Forwarding & Shipping (U.K) Ltd, Anglijos apeliacinis teismas (1978, Nr. AC 141, HL).

Papildomų mokesčių, muitų ir išlaidų kompensavimas

Taip pat, į krovinio vertės skaičiavimus, vadovaujantis CMR konvencijos 23 straipsnio 4 dalimi neįtraukiami sumokėti muitai, transportavimo išlaidos bei kiti mokesčiai. Šie nuostoliai atlyginami remiantis minėta CMR konvencijos nuostata, kuri numato, jog be žalos kroviniui taip pat „turi būti kompensuojamas visas užmokestis už vežimą, muitų rinkliavas ir mokesčius bei kitos su krovinio vežimu susijusios išlaidos, jeigu prarastas visas krovinys, ir proporcingai nuostolio dydžiui, praradus dalį krovinio; kiti nuostoliai nekompensuojami“. LAT senatas aiškindamas CMR konvencijos taikymo apimtis taip pat yra pažymėjęs, jog verčiant originalų konvencijos tekstą į lietuvių kalbą buvo padaryta klaida, ir terminas „turi būti kompensuojamas visas užmokestis“ yra suprantamas kaip „papildomai turi būti kompensuojamas“ („Trans Group LT“ p. Glikasta“, LR Aukščiausiasis teismas (2011, Nr. K3-3-301)). Papildomų mokesčių neįtraukimo į atsakomybės limitus klausimas taip pat plačiai nagrinėtas patvirtinant šią taisyklę Anglijos Lordų rūmų byloje, kurioje vežant škotišką viskį pardavimui Irane šis viskis buvo pavogtas naktinio sustojimo metu Anglijoje, todėl vietinės mokesčių institucijos krovinio savininko reikalavo sumokėti mokesčius, kuriuos būtų sumokėjęs jei viskis būtų buvęs parduotas vietinėje rinkoje (James Buchanan & Co. Ltd. v.Babco Forwarding & Shipping (U.K) Ltd, Anglijos apeliacinis teismas (1978, Nr. AC 141, HL)). Dešimt metų vėliau Danijos Aukščiausias teismas priėmė adekvatų sprendimą darant nuorodą į Anglijos Lordų rūmų bylą (ND 1987.108 DH; UfR 1987.481; Danijos Aukščiausiasis teismas). Taigi taip bylų išvadomis paneigiami ekonominiai principai, kuriais grįsta vežėjo teisė riboti savo atsakomybę vadovaujantis CMR konvencijoje nustatytais ribojimais.

Pagal CMR konvencijos 23 straipsnio 4 dalį „[…] turi būti kompensuojamas visas užmokestis už vežimą, muitų rinkliavas ir mokesčius bei kitos su krovinio vežimu susijusios išlaidos, jeigu prarastas visas krovinys, ir proporcingai nuostolio dydžiui, praradus dalį krovinio; kiti nuostoliai nekompensuojami. Šią nuostatą reikia aiškinti taip, kad nekompensuojami tik tokie nuostoliai, kurie nesusiję su vežimu. Sprendžiant klausimą, ar reikalaujamos priteisti sumos yra laikytinos kitomis su vežimu susijusiomis įmokomis, turi būti nustatomas tiesioginis priežastinis ryšys tarp netinkamo pervežimo įvykdymo ir krovinio siuntėjo ar gavėjo privalomai atliktų išlaidų. Jei yra tiesioginis priežastinis ryšys, tai laikytina, kad tai įmokos, susijusios su vežimu.“(2008 m. gegužės 30 d. nutartis c.b. 3K-3-296/2008) 

Pagal Lietuvos teismų praktika kalbant apie papildomų nuostolių kompensavimą numatoma, jog “Krovinio vertės sumažėjimo atveju vežėjas turi kompensuoti krovinio vertės sumažėjimo sumą (CMR konvencijos 25 straipsnis) bei kitas su krovinio vertės sumažėjimu susijusias išlaidas (pvz., mokestis ekspertams už vertės nustatymą ir kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-527/2012)“. Be kita ko, būtina taip pat pabrėžti, jog vadovaujantis LR CK 6.249 straipsnio 4 dalimi vertinant papildomų išlaidų apimtį numatoma: “Be tiesioginių nuostolių ir negautų pajamų, į nuostolius įskaičiuojamos: 1) protingos išlaidos, skirtos žalos prevencijai ar jai sumažinti; 2) protingos išlaidos, susijusios su civilinės atsakomybės ir žalos įvertinimu; 3) protingos išlaidos, susijusios su nuostolių išieškojimu ne teismo tvarka“.

Taigi praktikoje papildomos išlaidos gali būti užmokestis ekspertams už nuostolių įvertinimą, sugadinto krovinio sandėliavimas protingą laiką, rūšiavimas, perpakavimas, sugadinto krovinio utilizavimas, teisinės išlaidos ir pan. bendra taisyklė – išlaidos priežastiniu ryšiu turi sietis su krovinio vertės sumažėjimu.

Nuostoliai pavėlavus arba nepristačius krovinio

Būtina pabrėžti, jog krovinio vežėjui vėluojant atvežti krovinį negalima šalinti atsakomybę pagal CMR konvencijos 17 straipsnio 3 dalį, pagal kurią numatoma, jog “Vežėjas negali išvengti atsakomybės dėl to, kad sugedo transporto priemonė, kuria jis naudojosi veždamas krovinį, arba dėl to, kad yra kaltas transporto priemonę išnuomojęs asmuo ar jo agentai“. 

Pabrėžtina, jog pagal CMR konvencijos 23 straipsnio 5 dalį, numatoma, jog pavėluotai pristačius krovinį pagal sutartį įgaliojimus turintis asmuo turi pareigą įrodyti nuostolius ir, kad dėl to padaryta žala, vežėjas privalo kompensuoti nuostolius, tačiau šie nuostoliai yra riboti ir negali būti didesni kaip užmokestis už visą vežimą. Taigi savaime pretenzijų reiškėjas turi įrodinėjimo pareigą dėl nuostolių kilimo ir priežastinio ryšio.

Aptariant vežėjo keliais atsakomybės ribas praradus krovinį dėl vėlavimo, būtina paminėti, jog pagal CMR konvencijos 20 straipsnio 1 dalį numatoma, jog „pagal sutartį įgaliojimus turintis asmuo gali, nepateikdamas kitų įrodymų, laikyti krovinį prarastu, jeigu jis, pasibaigus sutartam pristatymo terminui, per 30 dienų nepristatomas, o jeigu terminas nebuvo suderintas,- tai per 60 dienų nuo to momento, kai krovinį perėmė vežėjas.“ Tačiau vadovaujantis Lietuvos Aukščiausio teismo senato nutarimu pristatymo terminas gali būti nurodytas tiek važtaraštyje, tiek ir kituose dokumentuose, nurodančiuose, tai, kad pristatymo terminas buvo šalių suderintas (LR Aukščiausiojo teismo teisėjų senato nutarimas „dėl Lietuvos teismų praktikos, taikant Ženevos 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvenciją (CMR)“ (2001 06 15, Nr. 31). Vežėjui pristačius krovinį po šių terminų krovinio savininkas turi teisę pareikšti pretenzijas dėl nuostolių susijusių su pavėluotu pristatymu, tačiau ne dėl krovinio praradimo.

Tai analizuojant atsakomybės aspektus skirtingus pervežimo būdus reguliuojančiuose šaltiniuose galima teigti, jog visais atvejais vežant krovinius ir sukėlus žalą sutartiniam arba faktiniam vežėjui kyla atsakomybė ir taikoma jo kaltės prezumpcija, o CMR konvencija atskleidžia šią prezumpciją. Nors egzistuoja aplinkybės, kurių pagrindais gali būti ribojama arba šalinama atsakomybė, bet tai labiau išimtis nei taisyklė. Būtina pabrėžti, jog nors vežėjo kaltė yra preziumuotina, tačiau patirto nuostolio dydžio įrodymo pareiga priklauso faktinius nuostolius patyrusiam krovinio savininkui.

Straipsnį parengė: Šarūnas Gajauskas

Į šį klausimą 2021 m. balandžio 29 d. Teisingumo teismas atsakė byloje Nr. C-383/19. Teismas išnagrinėjo prašymą priimti prejudicinį sprendimą dėl 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo (OL L 263, 2009, p. 11) 3 straipsnio išaiškinimo. Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Powiat Ostrowski (Ostruvo rajonas, Lenkija, toliau – rajonas) ir Ubezpieczeniowy Fundusz Gwarancyjny (Draudimo garantijų fondas, Lenkija, toliau – Garantijų fondas) ginčą dėl galimos rajono pareigos sudaryti motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sutartį dėl transporto priemonės, rajono įgytos pagal teismo sprendimą ir skirtos sunaikinti.  Rajonas kreipėsi į Sąd Rejonowy w Ostrowie Wielkopolskim (Didžiosios Lenkijos Ostruvo apylinkės teismas, Lenkija), prašydamas konstatuoti, kad ginčijamu laikotarpiu jis neprivalėjo apdrausti transporto priemonės. Šis teismas Teisingumo Teismo klausė, ar egzistuoja pareiga sudaryti valstybėje narėje įregistruotos transporto priemonės draudimo sutartį, kai ji stovi privačioje valdoje, yra netinkama važiuoti dėl techninės būklės ir jos savininko sprendimu yra skirta sunaikinti.

Savo sprendime Teisingumo Teismas nusprendė, kad sudaryti motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sutartį privaloma, jeigu atitinkama transporto priemonė vis dar yra įregistruota valstybėje narėje ir nebuvo tinkamai pašalinta iš eismo pagal taikytinas nacionalinės teisės nuostatas.

Visų pirma, Teismas savo sprendimą argumentavo tuo, jog faktas, kad transporto priemonės techninė būklė nesuteikia galimybės automobiliui dalyvauti eisme, neatleidžia automobilio savininko nuo pareigos transporto priemonės drausti, transporto priemonė dėl jos prastos techninės būklės nepraranda transporto priemonės sąvokos. Priešingu atveju būtų paneigtas sąvokos „transporto priemonė“ objektyvus pobūdis.

Antra, šis privalomas draudimas yra reikalingas tam, jog įvykus eismo įvykiui būtų užtikrintos nukentėjusių asmenų teisės į žalos atlyginimą, kadangi žalos atlyginimo įstaigos įsikišimas siekiant atlyginti žalą, padarytą turtui arba asmeniui transporto priemone, kuri nebuvo apdrausta, numatytas tik tuo atveju, jeigu sudaryti draudimo sutartį yra/buvo privaloma.

Trečia, Teismas pažymėjo, jog vienintelis būdas, jog transporto priemonei nebūtų taikoma pareiga jos padrausti – ji turi būti oficialiai pašalinta iš eismo pagal taikytinus nacionalinės teisės aktus.

Taigi, galime daryti išvadą, jog sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sutartį privaloma, kai atitinkama transporto priemonė yra įregistruota valstybėje narėje ir nebuvo tinkamai pašalinta iš eismo. Pažymėtina, jog tokia pareiga negali būti netaikoma vien dėl to, kad tam tikru momentu įregistruota transporto priemonė yra netinkama važiuoti dėl techninės būklės.

Šia aktualia tema yra pasisakęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs bylą, kurioje buvo sprendžiama dėl transporto priemonės savininko pareigos ją apdrausti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu ir šio savininko atsakomybės pažeidus šią pareigą.

Nuostoliai buvo padaryti, kuomet iš atsakovo, Švedijoje, nenustatytos tapatybės asmenys, pasisavino atsakovui priklausančią transporto priemonę ir ja išdaužė parduotuvės vitrinos langą, įsilaužė  į parduotuvės vidų ir pavogė dalį parduotuvės prekių. Švedijos nacionalinis draudikų biuras atlygino nuostolius dėl vogtu automobiliu padarytos žalos ir savo reikalavimą perdavė Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui (LRTPDB), kuris, atlyginęs žalą Švedijos nacionaliniam draudikų biurui, nuostolių atlyginimo klausimą perkėlė atsakovui, t.y. transporto priemonės savininkui.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2021 m. kovo 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-48-1075/2021 pasisakė, jog net ir nenaudojama transporto priemonė turi būti apdrausta. Be kita ko teismas išaiškino, jog LRTPDB turi teisę reikšti reikalavimą automobilio savininkui nepriklausomai nuo to, kad jis nėra atsakingas (jam nekyla civilinė atsakomybė) už eismo įvykį, kuriuo buvo padaryta žala nukentėjusiam asmeniui. TPVCAPDĮ nustatytas teisinis reguliavimas ir transporto priemonės kaip didesnio pavojaus šaltinio specifika lemia, kad iš transporto priemonės savininko yra reikalaujama elgtis itin rūpestingai ir atsakingai. Todėl tuo atveju, kai transporto priemonės savininkas neįvykdo įstatyme nustatytos pareigos apdrausti transporto priemonę privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, laikoma, kad jis nesielgė rūpestingai ir apdairiai. Tik išimtiniais Civilinio Kodekso 6.253 straipsnio 1 dalyje nustatytais atvejais savininkui gali būti netaikoma ar mažinama atsakomybė. Vien tai, kad už eismo įvykį yra atsakingas trečiasis asmuo, nėra pakankamas pagrindas transporto priemonės savininkui atsakomybės netaikyti ar atleisti nuo jos. Jei transporto priemonės savininkas praranda transporto priemonės kontrolę prieš savo valią dėl trečiojo asmens veiksmų, tai turi reikšmės transporto priemonės savininko civilinės atsakomybės taikymui LRTPDB atžvilgiu tik tuo atveju, jei transporto priemonės savininkas elgėsi itin atidžiai ir rūpestingai, kad neprarastų galimybės valdyti transporto priemonę.

Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisinius santykius reguliuoja TPVCAPDĮ, kuriame numatyta, jog transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sistema remiasi privalomumo principu. Transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu tol, kol ji įregistruota (TPVCAPDĮ 4 straipsnio 1 dalis).

Tačiau TPVCAPDĮ 4 straipsnio 3 dalyje yra nurodyta, jog: „<...> transporto priemonės valdytojai negali naudoti patys ir leisti naudoti kitam asmeniui neapdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu transporto priemonės.“ Taigi, viena vertus, TPVCAPDĮ 4 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta pareiga nurodytiems asmenims apdrausti transporto priemonę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, tačiau to paties straipsnio 2 dalyje apibrėžiama tų pačių asmenų pareiga nenaudoti patiems ir neleisti naudoti kitam asmeniui neapdraustos transporto priemonės. Kyla pagrįstas klausimas, ar pareiga apdrausti transporto priemonę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu apima tik transporto priemonės savininko pareigą nenaudoti ir neleisti kitam asmeniui naudoti neapdraustos transporto priemonės?

Aukščiau minėtoje civilinėje byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atsakė į šį klausimą nurodydamas, jog: „<...> TPVCAPDĮ 4 straipsnyje nustatyta pareiga apdrausti transporto priemonę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu yra besąlyginė plačios apimties pareiga, kuri negali būti siaurinama tik iki pareigos nenaudoti ir neleisti kitam asmeniui naudoti neapdraustą transporto priemonę. Pastaroji pareiga apima tik vieną iš pareigos apdrausti aspektų, tačiau nesiaurina jos turinio. Kita vertus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad tai netrukdo taikyti skirtingų draudimo įmokų atsižvelgiant į atitinkamas draudimo rizikas.“

Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomo draudimo sutartimi apdraudžiama draudimo sutartyje nurodytą transporto priemonę naudojančių valdytojų civilinė atsakomybė dėl žalos padarymo kitiems asmenims. Vertinant tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, tiek ir Teisingumo Teismo sprendimus yra aišku, jog transporto priemonė, kuri yra registruota Lietuvoje, privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu tol, kol yra įregistruota. Nesvarbu, net jei tam tikru momentu ji nėra netinkama važiuoti dėl savo techninės būklės, ar transporto priemonės savininkas tam tikru metu jam priklausančios transporto priemonės neeksploatuoja.

Įžvalgomis dalinasi HBrokers teisininkė Rūta Kontrimaitė.

Naudoti šaltiniai:

https://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=240549&pageIndex=0&doclang=lt&mode=req&dir=&occ=first&part=1&cid=6903916

http://www.xn--statymai-9jb.lt/portal/start.asp?act=news&Tema=52&str=82519

http://www.teise.pro/index.php/2021/04/30/estt-sudaryti-transporto-priemoniu-valdytoju-civilines-atsakomybes-draudimo-sutarti-privaloma-kai-atitinkama-transporto-priemone-yra-iregistruota-valstybeje-nareje-ir-nebuvo-tinkamai-pasalinta-is-ei/

http://liteko.teismai.lt/viesasprendimupaieska/tekstas.aspx?id=57b3047b-e6ad-4b93-8ba6-ba574b21e730

https://www.lrt.lt/naujienos/eismas/7/1371029/teismo-sprendimas-net-ir-nenaudojama-transporto-priemone-turi-buti-apdrausta